2022 metų sausio pradžioje Panevėžio evangelinės bažnyčios pastorius Ramūnas Jukna viešai pasidalijo šios bažnyčios sprendimu įsigyti pastatą Panevėžio mieste. Apie šį sprendimą ir naują laikotarpį bažnyčios gyvenime kalbamės su šios bažnyčios pastoriumi Ramūnu Jukna.
Pranešdamas džiugią naujieną broliams ir sesėms Kristuje, jūs rašėte: „Mūsų bažnyčia Panevėžyje gyvuoja daugiau nei 30 metų. Jos istorija paženklinta įvairiais gyvenimo etapais: didesnė ar mažesnė sėkmė, visuomenės pagarba ir paniekinimas, drąsi misija ir evangelizacija, atsitraukimas, neryžtingumas, užsisklendimas savyje, Viešpaties malonė pradėti tarnauti miestui ir suteikė drąsos ištikimai liudyti Evangeliją. [...] Nuo pradžios bažnyčia svajojo mieste turėti patalpas. Daug svarstėme, apžiūrėjome nemažai galimybių, galiausiai apsisprendėme įsigyti pastatą Panevėžyje. Jame, jei Viešpats mums padės, galėsime rinktis pamaldoms, kitoms bažnytinėms veikloms. Taip pat planuojame jas panaudoti tarnystei miestui.“ Tad kaip gimė idėja įsigyti pastatą?
Ši idėja labai sena. Panevėžio bažnyčia buvo įkurta 1991 m. balandžio mėnesį – prieš beveik 31 metus. Visą šį gyvavimo laikotarpį tikintieji rinkdavosi nuomojamose patalpose. Pradžioje, vadovaujant pastorei Linai Morkūnaitei, bažnyčiai teko dažnai keisti patalpas, ieškoti pamaldoms tinkamos salės. Tad žmonės jau seniai svajojo įsigyti patalpas, po truputį rinko tam lėšas, nors tai buvo visiškai nerealu – tiesiog svajonė. Kai bendruomenė neteko pastorės, po kurio laiko (2004 m.) šiai bažnyčiai vadovauti buvau paskirtas aš – nuo tada mes taip pat nuomojome net 3 patalpas. Būti nuomininku nelabai malonu, nes dažniausiai patalpos nelabai pritaikytos bažnyčios reikmėms.
Prieš 6-erius metus bendruomenėje diskutavome dėl patalpų įsigijimo – kviečiau investuoti į misijas ir įsigyti patalpas nevyriausybinei organizacijai darbui su vaikais. Bendruomenė patikėjo ir skyrė tuos pinigus misijai vaikams – taip gimė „Vilties arka“. Mes įsigijome patalpas dienos centrui, bet jos skirtos ne bažnytinei veiklai, o misijos darbui. Šiandien tikime, kad Viešpats mus drąsina įsigyti bažnyčios pastatą.
Nors nekilnojamojo turto rinką stebiu apie 5-erius metus ir puikiai žinau, kokios patalpos mieste pardavinėjamos, tačiau antrą Kalėdų dieną netikėtai kitu kampu pažvelgiau į tai, ką seniai mačiau. Tuo pasidalinau su bažnyčios tarybos žmonėmis, kitą dieną nuvažiavome apžiūrėti pastato, konsultavomės su draugais, pristatėme bažnyčiai ir apsisprendėme tą pastatą įsigyti – nepraėjus mėnesiui sumokėjome pirminį įnašą. Tikime, kad Viešpats atveria duris.
Kurioje miesto vietoje įsikursite?
Šalia Cido arenos. Tai Tulpių mikrorajonas, kuris ribojasi su Klaipėdos mikrorajonu, – vieta, kur gyvena daug žmonių, patogus susisiekimas. Šalia daugiabučio ir parko. Įdomu, kad panašaus dydžio yra mūsų „Vilties arkos“ patalpos – 220 kv/m. Ir namo numeris toks pats: Vaikų dienos centras įsikūręs Staniūnų g. 72C, o bažnyčios pastatas – Nemuno g. 72/1A.
Kokią veiklą planuojate?
Tai bus maldos namai, kur garbinsime Dievą, bet kartu trokštame atsiverti miestui, atsakyti į miesto poreikius. Planuojame, kad čia, kaip ir Vaikų dienos centre, vyktų tos pačios veiklos 5 dienas per savaitę – vaikams, šeimoms, tėveliams. Norisi pritraukti jaunimą – jau pradėjome kviesti jaunuolius sportuoti, pamaitiname, nes dažnai jie ateina iš labai sužeistos aplinkos. Planuojame čia įsirengti 130 kv/m salę, 23 kv/m virtuvę, klasę vaikams, du tualetus ir sandėliuką. Viskas bus optimaliai išnaudota.
Esate veikli bažnyčia – tarnaujate miesto vaikams, benamiams, remtiniems žmonėms. Tam reikalingi ne tik pagalbininkai, bet ir lėšos. Surinkti papildomų pinigų pastatui turbūt nebus paprasta?
Tarnystė yra daugiau širdies nuostata ir skirtas laikas, energija, matymas. Kai kurie dalykai kainuoja, bet turbūt daugiau žmogiškųjų resursų prasme. Išties pirkti pastatą bažnyčiai yra iššūkis, nes mes, kaip bendruomenė, nesame turtingi finansiškai. Bet esame taupūs žmonės, ir tai padėjo surinkti didesniąją dalį pinigų pastato pirkimui. Šiuo metu esame sumokėję dešimtąją dalį sumos, o iki birželio 1 d. turime sumokėti visą likusią dalį – tik tuomet įsigalios sutartis. Iki gegužės vidurio turime surinkti likusius pinigus, o vėliau dar teks patalpas remontuoti, tad tikrai turime dėl ko melstis.
Evangelinei bažnyčiai Lietuvoje sudėtinga įsigyti pastatą...
Mūsų bažnyčia nėra turtinga, jei per 20 metų sugebėjome sutaupyti tik dalį lėšų senam pastatui įsigyti... Lietuviškai bendruomenei įsigyti pastatą tikrai labai sudėtinga. Atvirai pasakius, aš nežinau lietuviškų bažnyčių, kurios galėtų iš savo lėšų įsigyti tokį pastatą. Dažniausiai padeda kas nors iš šalies. Vis dėlto pastatas nėra tikslas. Mūsų tikslas – tarnystė Kristui. Perkame kuklias patalpas, bet norime tarnauti Dievui pagal tas dovanas, kurias Jis mums suteikė – mąstyti ne tik apie save, bet ir apie miestą.
Vienas bičiulis man patarė: „Jei galvosi apie galutinį rezultatą ir sąmatą, nepadarysi sprendimo, kurį tau reikia šiandien padaryti. Todėl pirmiausia nuspręsk, ar įsigysi patalpas. O kai įsigysi, tuomet išsikelsi tikslą jį suremontuoti.“ Tad mūsų pirmasis tikslas – pastatą įsigyti, o vėliau jį suremontuoti. Tikime, kad jei Dievas atveria duris, jei Jis atvedė mus iki šios vietos, tai padės eiti ir toliau, nors žinome, kad tai bus pilna įtampos tikėjimo kelionė. Mums reikės papildomų lėšų remontui, šildymui, nes nėra centrinio šildymo. Atminty iškilo lenktynininko Benedikto Vanago žodžiai: „Dakaras baigėsi. Prasidėjo Dakaras...“
Mums reikalinga pagalba – melskitės, kad Dievas duotų išminties, ištvermės ir aprūpinimo, jog galėtume atlikti Jo darbą. Pastatas nėra tikslas. Mes perkame pastatą, kad viskas prasidėtų...
Parengė Sonata Aleksandravičienė (paimta iš www.evangelija.lt)