pastorius Ramūnas Jukna
Kiekviena diena yra panaši į gyvenimą. Pabundame tarytum iš nebūties ir sapnų pasaulio. Po to iš lėto (jei tik nevėluojame į darbus) rengiamės ir įsitraukiame į kasdienius darbus bei iššūkius. Šis retsykiais trumpomis poilsio, permąstymo, maldos pertraukomis pristabdomas procesas užtrunka visą dieną. Vėlyvą popietę, daugiau ar mažiau sėkmingai įveikę dienos darbus, grįžtame pas savuosius, į namus, kad galėtume būti su jais, skirti jiems laiko, o vėliau ilsėtis, švęsti darbus, bendrauti, tarnauti. Galiausiai pavargę nuo dienos darbų einame ilsėtis , grįžtame į sapnų arba savotišką anapusybės pasaulį.
Taip, sakytume, per vieną savo gyvenimo dieną nugyvename mikro gyvenimą. Rytas ir vakaras. Darbai ir poilsis. Tikslai ir bendravimas. Džiaugsmai ir praradimai. Juokas ir ašaros. Geri darbai ir tuščiai iššvaistytos progos.
Kiek dienų per savo gyvenimą mes nugyvenome neprasmingai, iššvaistydami progas, nematydami žmonių, nuvertindami santykius, užmiršdami mums duotus talentus, tokiu būdu apiplėšdami save, artimą ir talentų Davėją?
Kiekviena diena yra kaip naujas šansas, tarytum mums duotas naujas gyvenimas, kaip atgimimo galimybė. Kiekviena diena mums suteikia progą nugyventi mokinio, darbininko, nepasiduodančio kovotojo, atkaklaus ir nuolankaus tarno, gero pavaldinio, išmintingo vadovo, tikro šventojo ar net atstumo kankinio gyvenimą.
Kiekviena diena yra proga ir galimybė, nepaisant ankstesnių nuopuolių ir nesėkmių, gyventi prasmingai. Krikščionybė skelbia, kad Dievas per Kristų atperka mus nuo beprasmybės ir suteikia mūsų trapiems gyvenimams amžiną perspektyvą ir viltį.
“Viešpaties malonė nepranyko, Jo gailestingumas dar nepasibaigė. Tai atsinaujina kas rytą, ir didelė yra Jo ištikimybė.”
Raudų knyga 3:22-23