pastorius Ramūnas Jukna
“Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus atėjo. Tad kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis atsakė: „Jeigu aš nepamatysiu Jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu Jo šono – netikėsiu“. Po aštuonių dienų Jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir pažiūrėk į mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; nebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas atsakė Jam: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jėzus jam tarė: „Tomai, tu įtikėjai, nes mane pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“”
Krikščioniškas tikėjimas kyla iš Dievo žodžio liudijimo. Biblinė žinia turi būti suprantamai išdėstyta, apsvarstyta ir suvokta, patirta, priimta ir išpažįstama, kad ji taptų gelbstinčia ir keičiančia tikrove. Jei šis procesas nėra įvykęs ar nėra išbaigtas, turėtume sakyti, kad žmogus nėra arba dar nėra krikščionis. Apaštalo Tomo susitikimas su prisikėlusiu Jėzumi bei įtikėjimo istorija yra puiki šios tiesos iliustracija.
TIKĖTI
Dažnai yra teigiama, kad žmogus savo pasirinkimais, kūrybine fantazija bei erudicija pats susikonstruoja arba savotiškai susiprojektuoja religinę realybę ir tikėjimo sistemą. Jei jo gebėjimai silpnesni, o patirtys skurdesnės, tuomet teigiama, kad religinius požiūrius jis perima iš socialinės aplinkos. Jei jis kūrybingesnis bei labiau patyręs, tuomet jo religinės pažiūros platesnės, eklektiškesnės, labiau rafinuotos, sukonstruotos iš įvairesnių socialinių kontekstų. Tokiu atveju erudicija ir socialinė aplinka tampa šio proceso statybine medžiaga, o žmogaus protas – statybos vadovu. Manoma, jei gimiau krikščioniškoje aplinkoje, greičiausiai būsiu krikščionis. Jei mano tėvai buvo religingi, greičiausiai religija turės didelę reikšmę ir man. Nors šis įsitikinimas yra plačiai paplitęs ir atskleidžia nemenką dalį tiesos, visgi, ar galime pasakyti, kad jis paaiškina krikščionišką tikėjimą?
Krikščionybė bei evangelijos istorija apie Tomo atsivertimą paneigia vyraujantį įsitikinimą, kad tikėjimas tėra žmogaus sielos bei jo socialinės aplinkos veiklos produktas. Apaštalo socialinė aplinka atsivertimui, švelniai tariant, nebuvo itin draugiška. Niekas žydiškoje aplinkoje netikėjo tokiu prisikėlimu iš numirusių, kokį skelbė krikščionys. Kristaus mokiniai tebuvo nedidelė didelio priešiškumo sulaukusi žmonių saujelė Izraelio visuomenėje. Labai svarbu pabrėžti, kad nė vienam žydui net į galvą nebūtų atėjusi mintis kokį nors žmogų pavadinti esant Dievu, kaip tai padarė apaštalas Tomas.
Prisiminkime, kad mokiniams džiugiai pasakojant apie sutiktą iš numirusių prisikėlusį Kristų, Tomas liko nusiteikęs skeptiškai. Ir ne vienas jis. Daugelis mokinių netikėjo žodiniu moterų bei kitų mokinių liudijimu, kad sutiko prisikėlusį Jėzų. Ir nors ilgainiui daugelis Tomo artimiausių draugų: apaštalai, mokiniai bei moterys liudijo apie sutiktą iš mirties prisikėlusį Kristų, jis sakė: „Netikėsiu, kol pats Jo nepamatysiu ir nepaliesiu“. Ši istorija liudija apie Evangelijos aprašomų įvykių autentiškumą. Ji suteikia patikimumo. Bet kas būdamas sveiko proto ir pirmą kartą išgirdęs apie prisikėlimą iš numirusių nepatikėtų. Tai natūrali ir bendražmogiška reakcija.
Tomą krikščionimi tapti įtikino pats iš numirusių prisikėlęs Jėzus Kristus, kuris aplankęs mokinius pasirodė ir Tomui. Šis Viešpaties apsireiškimas įvyko visiškai iš šalies. Ne pats Tomas sumanė prisikėlimo idėją, ne jo artimiausia socialinė aplinka ar jį supanti kultūra nulėmė jo apsisprendimą išpažinti iš mirties prisikėlusį Kristų. Priešiškai nusitekusios visuomenės spaudimas ir baimė skatino išsižadėti net minties apie prisikėlimą, tačiau Tomas sakė: „Netikėsiu, kol nepamatysiu“. Todėl jis, vienok, iš galvos vijo prisikėlimo idėją, o iš kitos pusės, jis paliko praviras duris, kas būtų, jei Kristus išties yra prisikėlęs.
PATIRTI (Apsvarstantis tikėjimas)
Krikščioniška prasme tikinčiaisiais mus daro ne bet koks, atsitiktinis mūsų pačių ar socialinės aplinkos sugalvotas turinys, bet per Dievo žodį apreikšto Kristaus pažinimas. Jis yra centrinė visos Biblijos bei krikščioniško tikėjimo figūra. Pirmieji krikščionys turėjo neįtikinimą privilegiją būti Kristaus prisikėlimo liudytojais. Apaštalai patys regėjo prisikėlusį Kristų, buvo įtikinti Jo fizinio prisikėlimo, su Juo buvo, valgė ir gėrė. Jie visais fiziniais potyriais išgyveno Kristaus prisikėlimą. Apaštalai ir pirmieji mokiniai, o jų buvau apie penkis šimtus, buvo visiškai įsitikinę realiu, fiziniu Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių.
Mūsų perskaitytas Jono evangelijos tekstas baigiasi Jėzaus žodžiais, kuriuos Jis pasakė Tomui: „Tu įtikėjai, nes mane pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“. Juos reiktų atidžiau pasiaiškinti. Skaitant šią Rašto vietą paviršutiniškai, gali susidaryti klaidinga išvada, kad tikėjimas į Kristų Jo nemačius, reiškia aklą ir naivų tikėjimą kažkokiomis istorijomis, liudijimais ir keistais pasakojimais. Neva krikščionybė reikalauja išsižadėti racionalaus mąstymo, protingumo, klausimų uždavimo, svarstymo bei išminties ir likti tik intuityvaus mąstymo, prietarų bei jausmų pasaulyje. Tačiau krikščionybė moko kaip tik priešingai. Apie tai gerai rašė C.S. Lewis knygoje „Tiesiog krikščionybė“.
„Tinkamas moto yra ne „būk gera, miela mergytė ir leisk kitam būti protingam“, o „būk gera, miela mergytė ir nepamiršk, jog tai reiškia ir būti kiek galima protingesnei“. Proto apsileidėlių Dievas nemėgsta kaip ir visų kitų apsileidėlių. Jei ketini tapti krikščionimi, įspėju, jog imiesi kažko, kas įtrauks tave visą – protą ir visa kita. Tačiau, laimei, tai veikia ir priešinga kryptimi. Kiekvienas sąžiningai besistengiantis būti krikščionimi, greitai pajus, kad jo protas paaštrėjo; viena priežasčių, kodėl būti krikščionimi nereikia specialaus išsilavinimo, yra ta, kad pati krikščionybė lavina.“
„Tiesiog krikščionybė“, 75 psl., 1999
C.S. Lewis teigia, kad savo esme krikščionybė reikalauja kritinio mąstymo, supratimo, atsakymų į klausimus, racionalaus svarstymo, kad ji būtų suvokta ir efektyvi asmens bei bendruomenės gyvenime. Klaidingai susidariusi nuomonė, kad krikščionybė ir tikėjimas tėra intuicija bei tradicija paremtas gyvenimo būdas tėra juokinga krikščionybės parodija.
Lygiai tą patį mums sako ir Tomo istorija. Būdamas Kristaus mokiniu jis negalėjo remtis tik kitų pasakojimais, prielaidomis, gedėjimo atneštu psichologiniu neigimu ar projekcijomis. Jam reikėjo stipresnių argumentų, įtikinamų atsakymų ir tikroviško pamato tokiam Kristaus išpažinimui.
Apaštalas Jonas, kuris ir užrašė mūsų aptariamos evangelijos tekstą, tęsia savo mintį šiais žodžiais: „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė ir daug kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą.“ (Jono 20:31-32). Pasirodo, Jonas sąmoningai parinko istorijas apie Kristų, kad jos padėtų knygos skaitytojams įsitikinti Jėzaus Kristaus Evangelijos tikrumu.
Šio paties tikslo siekė ir kitos evangelijos autorius Lukas savo knygą dedikuodamas garbingajam Teofiliui, kad šis „būtų įsitikinęs tikrumu mokymo, kurio buvo išmokytas“ (Luko 1:4). Matome, kad Naujojo Testamento autoriai siekė pateikti autentiškus Jėzaus gyvenimo bei prisikėlimo įvykių aprašymus kaip argumentuotą pasakojimą, kad įtikintų skaitytojus, jog aprašomi įvykiai yra tikri, verti pasitikėjimo ir gali būti priimti kaip tiesa.
Krikščionių misionieriai nuo apaštalų dienų Evangelijos skelbimą grindė Dievo žodžio tiesų skelbimu, aiškinimu, argumentavimu ir mokymu. Gelbstintis krikščioniškas tikėjimas ir iš jo kylantis atsivertimas bei išganymas kyla tik iš Dievo žodžio. Kaip antai apaštalas Paulius teigia: „Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – iš Dievo žodžio.“ (Romiečiams 10:17).
KEISTIS
Istorija apie apaštalo Tomo susitikimą su Kristumi yra nuostabi, nes tai pasikeitimo istorija. Skeptikas įtikinamas, klausimai atsakomi, abejonės išsisklaido, išpažįstamas Kristaus dieviškumas, gyvenimas keičiasi. Jei Kristus prisikėlė, tai tuomet ir Tomas Jame. Prasideda naujas gyvenimas.
Krikščioniškas tikėjimas ir Kristaus malonės patyrimas (permąstymas, suvokimas, atradimas ir atgailos ir atleidimo bei Dievo meilės išgyvenimas) visuomet veda į pokyčius. Šaltas akmuo pavirsta į minkštą ir mylėti besimokančią širdį. Drungnas religinio piligrimo gyvenimas užsidega meile, atsidavimu ir tarnyste Kristui ir bažnyčiai. Kaip ryto aušros spinduliai išstumia nakties baisumus ir tamsą, taip mieguistos, beprasmės akys ir apsiblausęs žvilgsnis pasitraukia. Atsiranda prasmė, tikslai dėl kurių verta gyventi ir mirti.
Taip pabudęs žmogus, atsinaujinusi šeima ar net visa tikėjimo bendruomenė užsidega nauja meile Viešpačiui ir žmonėms. Bendrystė su Viešpačiu tampa didžiausiu džiaugsmu. Tarnystė bažnyčioje – didžiausia malone ir privilegija. Širdis užsidega Kristaus misijos – gailestingumo darbų bei Evangelijos skelbimo ugnimi.