A. W. Tozer
“Jei sakytume, kad neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos.”
(1 Jono 1,8)
Iš visų apgaulės rūšių saviapgaulė žmogui yra pati pavojingiausia, nes tokiu atveju mažiausiai tikėtina, kad jis susivoks esąs apgautas.
O priežastis to visai paprasta. Kai žmogus yra kito apgaudinėjamas, jis apgaunamas prieš savo valią. Tada jis varžosi su savo priešininku ar konkurentu ir laikinai tampa kito žmogaus klastos auka. Kadangi žmogus numato, kad priešas gali juo pasinaudoti, tai akylai saugosi ir greit įtaria bei pastebi klastą.
Darran Shen nuotrauka
Su saviapgaule viskas kiek kitaip. Žmogus pats sau yra priešas ir rezga apgaulę pats prieš save. Jis nori tikėti melu ir psichologiškai yra visiškai tam nusiteikęs. Jis nesipriešina suktybei, o, priešingai, bendradarbiauja su ja prieš save patį. Nėra jokios kovos, nes auka savanoriškai pasiduoda, dar prieš prasidedant jai. Žmogus džiaugiasi būdamas apgautas.
Taigi visiškai įmanoma apsukti savo paties sielą ir eiti į teismą apgautam. Kuo gilyn žengiame į šventyklą, tuo didesnis saviapgaulės pavojus kyla. Giliai religingas žmogus būna kur kas labiau pažeidžiamas nei paviršutiniškai į religiją žiūrintis plevėsa.
Kol žmogaus širdis dar nėra galutinai Dievo Dvasios nugalėta, jis gali išmėginti įvairius metodus savo reputacijai ir senai nepriklausomybei apsaugoti. Tai visuomet pavojinga, o jei užsitęsia - net pražūtinga.
Iš knygos "Atsinaujinti diena iš dienos".