Pastorius Ramūnas Jukna
Lietuvoje spalio 26 dieną apsilankė pasaulyje gerai žinomas psichologas, lektorius ir knygų autorius Jordanas B. Petersonas. Jis sutraukė pilnutėlę “Avia Solutions” areną. Tačiau, kaip man paminėjo vienas bičiulis, jokios medijos nerašė apie šį įvykį. Todėl nusprendžiau trumpai parašyti keletą minčių apie renginį, kuriame teko sudalyvauti.
Pirmą kartą taip aiškiai suvokiau, kad be filmo, teatro, sporto ir muzikos pramogos žmogui yra reikalinga retorika. Reikia, kad kažkas atsistotų ir savo kalba suteiktų klausymo malonumą. Jau senovės Graikijos ir Romos laikais oratoriai savo įvaldytų įgūdžių dėka patraukdavo minias. Jie savo darbu ir charizma kerėdavo žmones dramatiškais paradoksų labirintais, žarstydami išminties trupinius, leisdami klausytojams pakilti į minios juoko ar tragizmo išgyvenimų pasaulį. Tai darė ir Jordanas Petersonas. Jis tai atliko kokybiškai. Kartais, kaip valdydamas kokį karinį naikintuvą “skrisdavo” ramiai, iš lėto dėstydamas savo mintis. Tačiau kartas nuo karto jis staiga pasukdavo vairalazdę išsakydamas paradoksus ir greitai berdamas sudėtingus faktus ir mokslinių hipotezių, prielaidų ir atradimų sekas. Klausytojas galėjo pasijusti kaip lėktuvo, kuris kyla stačiai į dangų, keleivis. Minčių greitis, sofistikuota anglų kalba, mokslinis žargonas kaip G jėga “išjungdavo” galimybę aiškiai suprasti autoriaus mintį. Kol galiausiai Petersonas vėl pasukdavo vairalazdę. Pasakodamas biblinę istoriją ar savo vaikų gyvenimo istoriją, staiga klausytoją išmesdavo į trumpą nesvarumo būklę, kurioje jis pajusdavo, kad vėl supranta “apie ką čia”.
Nuotrauka iš wikipedia.org
Petersonas, mano manymu, suteikia šį retorikos reginį. Jis sukausto tūkstančius akių, kurios iš milžiniškos arenos daugiau nei valandą laiko stebi iš vieno scenos galo į kitą vaikštantį solidaus amžiaus stilingai apsirengusį vyrą. Darbas buvo atliktas puikiai. Jo mintys artikuliuotos, kartais sunkiai suprantamos, tačiau logiškos, nuoseklios. Todėl, jei tai reginys, tai jis geras ir kokybiškas, vertas dėmesio. Ypatingai, jei tu sutinki su autoriaus samprotavimais ir mintimis.
Keletas minčių, kurios įsirėžė atmintyje. Pirmoji, Petersono drąsinimas ir pamokymas įveikti savo baimes yra vertas dėmesio. Laisvu noru, paties žmogaus sprendimu, pradedant nuo mažiausios baimės, žvelgiant iš saugaus atstumo, nuosekliai žengiant žingsį po žingsnio vis arčiau ir arčiau, kol baimę sukeliantis objektas nebekelia grėsmės.
Kaip Petersonas rašo savo knygoje “12 gyvenimo taisyklių”, jis ir renginio metu kvietė kalbėti tiesą. Kalbėti tiesą, būti joje, reiškia pasilikti gyvenime, būti gyvam. Melas ir juo pasiekiama nauda yra gyvenimo falsifikatas, netikroji apgaulė, kuri mus susuka ir naikina. Melas auga, reikalaudamas didesnio. Jam pasidavę mes būtinai įtrauksime ir kitus į melą, kursime melo visuomenę, galiausiai totalitarinę valstybę. Todėl Petersonas, tas žmogus, kuris savo gyvenimo pavyzdžiu tai jau parodė (ko dažnai neturi daugelis kalbėtojų, motyvatorių, edukatorių), kviečia kalbėti tiesą, net jei tai yra pavojinga ir rizikinga. Tam reikia drąsos. Tiesos kalbėjimas gali įmesti tave į nuotykį, pastumėti į tokias situacijas ir ribines būsenas, kurių negalėjai net tikėtis. Tačiau tai ir yra gyvenimas, tikras gyvenimas.
Autorius kalbėjo apie pornografiją, kurios žala, deja, mūsuose yra mažai aptariama. Dar svarbi mintis buvo paminėta narcistinis Instagramo vartotojo bruožas. Instagramo vartotojas dėmesingai stebi savo paties atvaizdą telefone. Jis žvelgia į tai, praleidžia daug laiko. Jis žavisi tuo, ką mato. Tai jį vis labiau įtraukia. Daug labiau nei tikras pasaulis, nei realus gyvenimas. Kaip mitinis Narcizas jis įsimyli į šį atvaizdą. Kaip iškreiptas Narcizo pasaulio supratimas galiausiai pražudė jį, tokį pat mirtiną pavojų mums kelia susižavėjimas savimi. Jei tai tebūtų vieno kito individo problema. Na tiek jau to, sakytume. Tačiau šiandien internetinių platformų dėka mes turime šimtus milijonų žmonių pasiekiančius narcizus, kurie į savo kerus įtraukia visą žmonių kartą. Mitinio Narcizo mirtis, įspėjimas mums, kurie savo rankose laikome išmaniuosius telefonus ir nesaugiai leidžiamės į meilės vaizdui, kurį ten regime, pasaulį.
Petersonas šmaikščiai pašiepė aktyvistus, kurie jo gimtojoje Kanadoje uždraudė plastikinius maišelius. Įdomu, kad Vilniaus arena į tai sureagavo plojimais. Autorius nuosekliai kritikuoja politinius bei socialinių tinklų aktyvistus. Anot jo, jie pasižymi psichopatinėmis, narcisitinėmis, makiaveliškomis ir sadistinėmis savybėmis. Neišmanydami tikslo ir priemonių, priežasčių ir pasekmių šie aktyvistai drąsiai, be atjautos ir skrupulų siekia “pakeisti pasaulį”, nors patys skendi chaose. Tai pavojinga. Ir išties, tai yra labai pavojinga. Tačiau Petersonas mano, kad šis sutrikimas yra tam tikra determinuota visuomenės grupė. Įtikinama, tačiau sutikčiau su Jameso Orro mintimi, kad tokiu atveju psichologija, priešingai nuo krikščionybės, nepalieka žmogui jokios vilties. Todėl aš, kaip krikščionis, nemanau, kad smegenys ir biologiniai ryšiai nulemia viską. Galbūt labai daug, bet ne viską. Aš tikiu malonę, atleidimą ir naujos pradžios galimybę. Visiems.
Comments