A. W. Tozer
“Todėl mes turime kuo rūpestingiau apmąstyti, ką girdėjome, kad nepraplauktume pro šalį.”
(Hebrajams 2, 1)
Mūsų dienomis yra tokių, kurie išnagrinėję Bibliją prieina prie tokios išvados: kadangi Dievo balsas toliau skamba visatoje, tai nėra tokio dalyko kaip įkvėptas Rašto kanonas, kuriame būtų apreikšta visiškai visa tiesa, kuri tarnautų kaip vienas, galutinis ir baigtinis doktrinos ir praktikos šaltinis.
A. W. Tozer nuotrauka paimta iš biteproject.com
Tokie mokytojai samprotauja taip: jei Dievas toliau kalba mums šiandien, tai turime būti plačių pažiūrų ir atviru protu priimti tolesnį apreiškimą, perduodamą mums poetų, filosofų, mokslininkų ir įvairaus plauko religinių veikėjų. Jie primygtinai tvirtina, kad atradus bet kokia naują tiesą ar pasklidus naujoms, pažangioms idėjoms, jau reiškia, kad Dievas vėl prabilo ir kalba, kaip kažkada kalbėjo per savo pranašus ir regėtojus senaisiais amžiais.
Nors tokie žmonės turi teisę tikėti, kuo panorėję, vienas dalykas yra labai aiškus ir seniai patvirtintas: jei koks nors žmogus dėl kokios nors priežasties neigia biblinio apreiškimo baigtumą ir primygtinai tvirtina, kad yra tęstinis, tolesnis apreiškimas, turintis tokį pat autoritetą kaip ir Šventasis Raštas, toks iš tikro nėra vertas krikščionio vardo. Jis tiesiog nėra krikščionis bibline ir istorine šio žodžio prasme.
Čia derėtų pasakyti, kad tarp patvirtinto Biblijos kanono ir toliau nuolatos mums kalbančio Dievo nėra jokio prieštaravimo! Ką noriu pasakyti? Jei gyvas Dievo balsas nebūtų kalbėjęs pasaulyje ir bylojęs žmonių širdims praeityje, rašytinis Dievo žodis šiandien mums neturėtų jokios reikšmės.
A. W. Tozer, "Atsinaujinti diena iš dienos", 112 psl.