pastorius Ramūnas Jukna
Sekmadienį šventėme Kristaus įžengimą į Jeruzalę – Palmių (verbų) sekmadienis.
Jėzus į Judėjų sostinę įžengė kaip Karalius – minios sveikino Jį, Jis jojo ant gyvulio, palmių šakomis ir rūbais buvo padengtas Jo kelias.
Taip prasidėjo Didžioji krikščionių savaitė, kurią švenčiame ir šiandien.
Per ją įvyko daug dalykų: Viešpats mokė Jeruzalės šventykloje, ginčijosi su fariziejais ir Rašto mokytojais, įsteigė Komuniją, buvo išduotas, buvo suimtas, Erodo išjuoktas, Piloto ir minios nuteistas, pažemintas, sumuštas ir nukryžiuotas, miręs ir palaidotas.
Tai įvyko, kad Jis trečią dieną prisikeltų.
Jon Tyson nuotrauka
Palmių sekmadienio triumfą po Kryžiaus pažeminimo, gėdos, kančios ir mirties pakeitė dar didesnis prisikėlimo triumfas.
Jėzus yra kitoks karalius. Jo karalystėje yra viskas kitaip nei mums atrodytų, jog turėtų būti.
Jo karališka valdžia atsiskleidžia ir yra apreiškiama per Kryžiaus pažeminimą ir skausmą.
Jis yra didingas Dievas, tačiau jojo ant asilaičio. Kilmingas karalius, o žengė ne raudonu kilimu, bet palmių šakų ir savo mokinių rūbais patiestu taku. Jis Viešpats ir Kūrėjas, tačiau buvo romus ir nuolankus. Jis pašaukė Abraomą ir Izraelį, tačiau savieji Jo nepriėmė, o atmetė. Jis Karalius, tačiau Jo karūna buvo erškėčių vainikas, Jo sostas – kryžius ir šlovinimo bei džiaugsmo žodžiai savaitės pabaigoje pavirto į keiksmus sprūstančius iš žmonių lūpų.
Kodėl Dievo pateptas Karalius, pats Dievas taip elgėsi? Kodėl Jis būtent tokiu būdu norėjo save apreiškti?
“Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas.”
Evangelija pagal Joną 3:16-17
Gyvybės Davėjas mirė ant kryžiaus už tavo ir mano nuodėmes. Jis mirė ant kryžiaus, nes tai buvo sumanęs įvykdyti žmonių atpirkimą. Jis pasiaukojo, kad nusidėjėliams, puolusiems, vargdieniams atneštų išvadavimą / išganymą / atpirkimą: nuodėmių atleidimą ir priėmimą.
Vertas ir verčiausias priimti garbę ir šlovę iš mūsų buvo atstumtas, kad mes būtume priimti. Jis buvo pasmerktas, kad mūsų būtų pasigailėta ir mes būtume išgelbėti. Jis mirė, kad mes gyventume. Jis prisikėlė iš numirusių, kad mes turėtume amžinąjį gyvenimą.
Jėzus sakė, kad atėjo žmonėms duoti gyvenimą. Jis atėjo kaip Gydytojas gydyti ligonius, kaip Piemuo išganyti avis, kaip Višta surinkti viščiukus, kaip Tėvas susigrąžinti paklydusius vaikus.
Koks teisingiausias atsakas tiems, kurie girdi šią neįtikėtiną žinią?
Tikėti į Jėzų.
Atgailauti ir sekti paskui Jį.
Kas tik patikės ir priims Jį. Kas tik atgailaus ir šauksis Jo, tas bus išganytas.
Štai kokios mums, krikščionims, yra svarbios ir brangios Velykos. Tai mūsų Karaliaus ir Atpirkėjo sutaikinimas per Jo mirtį ant kryžiaus ir prisikėlimą.
Šito linkiu kiekvienam iš jūsų. Tikėti į Kristų, patirti Jo atleidimo gerumą ir malonę bei džiaugtis ramybe su Dievu.
Kalba sakyta Socialinių paslaugų centro organizuotoje velykinėje šventėje Panevėžyje.