pastorius Ramūnas Jukna
Pirmąją savaitės dieną, vos brėkštant, jos atėjo prie kapo, nešdamos paruoštus tepalus. Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. Apstulbusios jos nežinojo, ką daryti, ir štai prie jų atsirado du vyrai spindinčiais drabužiais. Jos išsigando ir nuleido akis, o tie vyrai tarė: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra Jo čia, Jis prisikėlė! Atsiminkite, ką Jis jums sakė, būdamas dar Galilėjoje: „Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!“ Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius ir, sugrįžusios nuo kapo, viską pranešė vienuolikai ir visiems kitiems. Tai buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija ir kitos su jomis, kurios papasakojo tai apaštalams. Jų žodžiai jiems pasirodė esą tuščios šnekos, ir jie moterimis nepatikėjo. Vis dėlto Petras pakilęs nubėgo prie kapo ir pasilenkęs pamatė tiktai drobules. Jis grįžo atgal, labai stebėdamasis tuo, kas atsitiko (Luko 24, 1–12).
Pirmoji savaitės diena
Visi evangelijų autoriai pabrėžtinai vienodai pradeda Kristaus prisikėlimo istoriją. Įvykiai prasideda pirmąją savaitės dieną. Kaip pastebi teologas ir knygų autorius Michaelas Wilcockas, Biblija kalba apie septynių dienų ciklą: per šešias dienas Dievas sukūrė pasaulį, o septintąją ilsėjosi. Ir Mozės įstatymas prisaikdino žydus gyventi tuo pačiu ritmu – šešias dienas dirbti, o septintąją sustoti, ilsėtis, skirti laiko bendravimui su Dievu.
Jėzus buvo nukryžiuotas žydų sabato išvakarėse. Per patį sabatą niekas negalėjo aplankyti kapo, nes tai buvo draudžiama. Niekas aliejais neištepė Jėzaus kūno ir Jo neapraudojo. Kai pirmąją savaitės dieną anksti ryte moterys atėjo tai atlikti, įvyko neįtikėtini dalykai – visi evangelistai liudija, kad moterys tapo Kristaus prisikėlimo liudytojomis. Jėzus prisikėlė iš numirusių!
Skulptoriaus Jono Grundos darbas
Jei evangelistai liudija tiesą, tai ši pirmoji naujos savaitės diena skelbia naują epochą. Prasideda naujas laikmetis – Kristaus prisikėlimo ir Dievo malonės laiko pradžia. Dievas pradeda naujos kūrinijos erą – Kristaus ir Jo karalystės laikotarpį. Štai kodėl krikščionys, skirtingai nuo Senojo Testamento žydų, kaip šventą dieną švenčia sekmadienį, o ne šeštadienį. Sekmadienis yra Kristaus prisikėlimo diena, ir ji simbolizuoja naują pradžią.
Tuščias kapas
Grįžkime prie pirmosios savaitės dienos ankstyvojo ryto įvykių. Evangelistas Lukas rašo, kad anksti ryte prie kapo atėjusios moterys pamatė, kad kapo akmuo jau nuristas. Tačiau evangelisto Mato pasakojimas kiek skiriasi. Jis rašo, kad moterims atėjus, akmuo buvo nuristas joms matant: Ir štai kilo smarkus žemės drebėjimas, nes Viešpaties angelas, nužengęs iš dangaus, priėjo, nurito akmenį nuo angos, ir atsisėdo ant jo (Mato 28, 2). Apmąstydama šį evangelinį epizodą Kate Keller, manau, tiksliai pastebi, kad angelai akmenį nurita ne iš mirties prisikėlusiam Viešpačiui, tarytum Jam, lyg kokiam ribotam kūriniui, o ne Kūrėjui, būtų reikalingas patarnavimas. Ne, angelai akmenį nuridena moterims, kad jos galėtų įžengti į kapo vidų, pamatyti ir pačios įsitikinti, jog Jėzus tikrai prisikėlė.
Kapas tuščias. Moterys sutrikusios. Evangelistas Lukas rašo: Apstulbusios jos nežinojo, ką daryti, ir štai prie jų atsirado du vyrai spindinčiais drabužiais. Jos išsigando ir nuleido akis... (Luko 24, 4–5). Moteris ištiko stiprus emocinis sukrėtimas – mylimo Mokytojo Jėzaus kūno nėra, prie kapo vyksta neįtikėtini įvykiai, jos mato nežemiškas būtybes. Kiek visko daug tokį ankstyvą rytą!
Stiprios emocijos gali paveikti mąstymą ir suvokimą. Mūsų emocijos svarbios, tačiau jos neturėtų atlikti lemiamo vaidmens vertinant įvykius ar priimant sprendimus. Krikščioniškas tikėjimas nėra grįstas emociniais patyrimais, nors ne vienas žmogus, tapęs krikščionimi ar jau būdamas juo, turėjo stiprių ir neįprastų emocinių patirčių. Tačiau krikščioniško atsivertimo ir tikėjimo pagrindas nėra emocinis patyrimas. Beje, moterys, nors ir paveiktos stiprių emocijų, prisikėlimu nepatikėjo, jos toliau stengėsi suvokti, kas vyksta prie Jėzaus kapo.
Netrukus vyrai spindinčiais drabužiais kreipėsi į moteris šiais žodžiais: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra Jo čia, Jis prisikėlė! Atsiminkite, ką Jis jums sakė, būdamas dar Galilėjoje: „Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!“ Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius (Luko 24, 5–8). Bingo! Angelai moterims priminė Jėzaus žodžius. Tik išgirdusios Dievo žodžius, jos susivokė. Dievo žodis gimdo tikėjimą. Tik jis gali įtikinti skeptiką ir padėti jam atgimti. Vienintelis Dievo žodis yra krikščioniško atsivertimo ir tikėjimo pamatas.
Jėzaus žodžiai
Lukas savo evangeliniame pasakojime ypatingą dėmesį skiria Dievo žodžiui kaip Kristaus prisikėlimo patvirtinimui. Dievo žodis, ne žmogaus patirtys, emociniai išgyvenimai, suvokimai ar įspūdžiai yra tikras krikščioniškojo tikėjimo pamatas. Mes galime suklysti vertindami, mūsų emocijos gali mus suklaidinti, mūsų patirtys gali paklysti suvokimo ir atminties labirintuose. Tačiau Dievo žodis yra tvirtas ir nekintantis pamatas, į kurį gali atsiremti kiekvienas.
Vien tik paskutiniame Evangelijos pagal Luką skyriuje apstu nuorodų į Dievo žodį bei jo sąsajų su Kristaus prisikėlimo tikrumu. Angelai primena moterims Jėzaus žodžius (6 eil.); moterys juos prisimena (8 eil.). Du į Emausą keliavę mokiniai sako, kad Jėzus buvo galingas darbais ir žodžiais (19 eil.). Tuomet pats prisikėlęs Jėzus priekaištauja jiems, kad jų širdys nerangios tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai (25 eil.), ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta (27 eil.). Suvokę, kad jie sutiko prisikėlusį Viešpatį, mokiniai kalbėjosi tarpusavyje: Argi mūsų širdys nedegė, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę? (32 eil.). Ir vėliau, pasirodęs mokiniams, Jėzus kreipėsi į juos, sakydamas: Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašuose ir Psalmėse (44 eil.). Vėliau Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus (45 eil.) ir pridūrė: Parašyta, kad Kristus kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių <...> (46 eil.).
Koks stulbinantis ryšys sieja Jėzų Kristų ir Dievo žodį. Neįmanoma pervertinti Šventojo Rašto reikšmės, autoriteto ir svarbos dvasinėje krikščionio kelionėje. Galima pasakyti dar stipriau: neįmanoma atrasti Kristaus, Jo prisikėlimo tikrovės, „neįžengus“ į Šventojo Rašto pasaulį.
Be Dievo žodžio mes nepažinsime Kristaus ir Jo Evangelijos. Be jo Kristaus atpirkimas, Dievo valia mūsų gyvenime, vaisingas krikščioniškas gyvenimas liks neįminta paslaptis. Mes neturėsime užtikrintumo, kad mums atleista, kad Jis mus priėmė ir per tikėjimą mes tapome Jo vaikais. Mums sunku bus patikėti, kad Dievas yra mūsų Tėvas, kad Šventoji Dvasia yra mūsų Guodėja, o Jėzus – mūsų Gelbėtojas ir Draugas. Jei nuolatos nepasiliksime Jo žodyje, mes nepatirsime Dievo teikiamos ramybės ir gilaus užtikrintumo, kad esame saugūs Jo rankose ir turime amžinąjį gyvenimą. Visą išganymo istoriją, Evangelijos esmę ir Kristaus gyvenimo tikrovę matysime tik kaip per seną, tarybinį vis mirgantį juodai-baltą televizoriaus ekraną. Mus nuolat veiks pašaliniai trikdžiai – abejonės ir neužtikrintumas. Tačiau Dievo valia mums kitokia. Jo valia – kad mes pažintume Jo Sūnų Jėzų ir Jo mintis. Jis nori, kad mes gyventume visavertį krikščionišką gyvenimą: žinotume, kas mus atpirko, drąsiai pasitikėtume Juo ir gyventume Evangelijos perkeistą gyvenimą.
Prisikėlimo liudijimas ir įtikėjimas
Kai moterims buvo priminti Jėzaus žodžiai, jos susivokė ir nubėgo pas mieste likusius mokinius. Galime tik įsivaizduoti, kaip atrodė grupelė nustebintų, iki širdies gelmių sujaudintų ir netikėtai pradžiugusių Artimųjų Rytų moterų, kurios bando kitiems pranešti žinią apie Jėzaus prisikėlimą iš numirusių. Jėzaus gedintys vyrai turėjo būti priblokšti tokio emocingo ir sunkiai įtikinamo liudijimo. Tačiau vyrai nebuvo lengvatikiai ir naivuoliai. Jų žodžiai jiems pasirodė esą tuščios šnekos, ir jie moterimis nepatikėjo (Lk 24, 11).
Biblija autentiškai ir labai tikroviškai perteikia prisikėlimo įvykių detales. Apaštalai čia vaizduojami kaip normalūs ir realūs žmonės, kurie, išgirdę žinią apie negirdėtus ir neregėtus dalykus – prisikėlimą iš numirusių, – nepatikėjo. Natūrali pirminė reakcija į tokią žinią buvo skepsis. Visgi Petro netikėjimas susvyravo ir jis nusprendė patikrinti, kaip ten viskas yra iš tikrųjų: Vis dėlto Petras pakilęs nubėgo prie kapo ir pasilenkęs pamatė tiktai drobules. Jis grįžo atgal, labai stebėdamasis tuo, kas atsitiko (12 eil.).
Evangelijoje pagal Joną rašoma, kad Simonas Petras prie kapo bėgo ne vienas – greičiau už jį kapą pasiekė apaštalas Jonas. Kartu su Petru viską ištyręs, Jonas įtikėjo, kad Jėzus tikrai prisikėlė. Tačiau Petro neįtikino nei emocingi moterų liudijimai, nei tuščias kapas. Tik vėliau, kai prisikėlęs Viešpats tą pačią dieną pats pasirodė Petrui, šis įtikėjo. Lukas užrašė mokinių liudijimą: Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui! (34 eil.).
Krikščioniškas atsivertimas yra procesas. Tikėjimas užgimsta iš Šventojo Rašto liudijimų, protingų pokalbių, svarstymų, klausimų ir atsakymų – tuomet, kai suvokiama tikėjimo žinia. Tai užtrunka. Mes, krikščionys, neturėtume būti įkyrūs ar skubinti tų, kuriems liudijame Evangelijos tiesą apie Kristų. Leiskime, kad mūsų liudijimą žmogus apsvarstytų, gerai permąstytų, skirtų laiko žiniai suvokti. Ne mes keičiame žmogų, bet Dievas per Evangeliją. Mes tik liudijame šią tiesą ir leidžiame patiems žmonėms savo protu ir sąžine atsiliepti į Evangelijos kvietimą.
Vieni į Evangelijos kvietimą atsiliepia staigiai, kaip evangelijoje aprašytos moterys. Kitiems reikia įrodymų, kaip Jonui. Treti patys turi „sutikti Kristų“, kaip Petras, kuris išdavė Jėzų prieš Jį nukryžiuojant, todėl Jam prisikėlus jie turėjo pasikalbėti dviese, ne minioje.
Jėzaus prisikėlimas viską keičia
Jėzaus prisikėlimas viską keičia. Žmonių nuodėmė nubausta. Mirtis įveikta. Jos galia palaužta ir jos pančiai sutraukyti. Mirties viešpatavimas panaikintas. Nuodėmės, prakeikimo ir mirties karalystės pamatas nepataisomai įtrūko. Pražūties kodas iššifruotas. Jėzus Kristus prisikėlė iš mirties ir yra gyvas!
Kristus prisikėlė, todėl paslėptos amžinybės debesys prasisklaido. Nors vis dar neaiškiai ją regime, tačiau tiems, kas tiki, horizontai atviri.
Evangelija mus kviečia nelikti netikinčiais, nesustoti pusiaukelėje. Petro pavyzdys įkvepia nueiti kelią iki galo, ištirti Evangeliją, nesustoti pusiaukelėje, nes kitaip nebus jokio pasiliekančio pokyčio. Tuomet Velykos ir tebus – suvalgyti margučiai bei velykinės vaišės, išsiskirstę svečiai, pustuštis, trupiniais nubarstytas šventinis stalas ir... tyla. Toliau – ta pati rutina, toks pats gyvenimas. Jokių pokyčių. Jokios ateinančio gyvenimo vizijos. Jokios prisikėlimo iš numirusiųjų vilties.
Tad kviečiu ir drąsinu skaitytojus nueiti šį kelią iki galo – patikėti prisikėlusiu Jėzumi kaip savo Gelbėtoju, kaip tai padarė Evangelijoje pagal Luką aprašytos moterys ir Petras. Išklausę Evangelijos žodį suklupkite maldai:
Dieve, ačiū Tau už Tavo Sūnų Jėzų Kristų, kurį Tu atsiuntei į šį pasaulį, kad Jis mirtų ant kryžiaus už mano ir viso pasaulio nuodėmes. Ačiū, kad Jėzus buvo prikeltas iš mirusiųjų. Ačiū, kad šiandien Jis gyvas ir dovanoja nuodėmių atleidimą bei naują gyvenimą visiems, kas patiki Juo ir atgailauja. Tikiu, Viešpatie! Atleisk mano nuodėmes ir dovanok man naują gyvenimą! Amen!