pastorius Ramūnas Jukna
Nuotrauka: Ben White
Vieną vakarą einant Laisves aikšte Panevėžyje pastebėjau porą vidutinio amžiaus moterų, kurios atidžiai apžiūrinėjo uždarytos batų parduotuvės vitriną. Jos labai dėmesingai vertino naują pavasario batų kolekciją.
Pamąsčiau, šis elgesys labai būdingas mums visiems. Mes daug laiko praleidžiame prie skaidrių vitrinų, naršome natūralių ir elektroninių parduotuvių lentynas. Čia mes svajojame, apžiūrinėjame prekes, skaitome aprašymus, įsivaizduojame kaip pasikeis mūsų gyvenimas, jei arba kai mes įsigysime taip svajojamą daiktą, prekę ir dalyką.
Vyrai ir moterys savo mintis gano kiek skirtingose ganyklose - vieniems rūpi apdarai, kitiems automobiliai, kažkas nori atrodyti gražiai, patraukliai ir būti mylimas, o kitam svarbu būti sėkmingam, turėti galios simbolių.
Šis minčių gyvenimas mus nuveda į pasirinkimus, formuoja mūsų gyvenimo būdą ir jį nulemia. Tačiau Evangelija mums meta iššūkį. Apaštalas Paulius rašo: “Broliai, mąstykite apie tai, kas tikra, garbinga, teisinga, tyra, mylima, giriama, – apie visa, kas dora ir šlovinga.” (Filipiečiams 4:8).
Krikščionys, jei tik patyrė Dievo malonę, gavo nuodėmių atleidimą, yra priimti į dvasinę šeimą – bažnyčią. Tuomet jie gavo naują tapatybę ir pašaukimą Kristuje, yra kviečiami apmąstyti Viešpaties žodį, Kristaus pavyzdį ir jį imituoti. Kai mes tai darome mumyse auga Dievo pažinimas, gimsta didesnis dangiškų dalykų troškimas ir noras gyventi kaip mus moko Kristus.
Paulius ir toliau tęsia mintį bei pateikia itin vertingų pamokų krikščionims. Jis rašo:
Labai nudžiugau Viešpatyje, kad pagaliau vėl pražydo jūsų rūpinimasis manimi. Jūs ir seniau rūpindavotės, bet stigo progų tai parodyti. Kalbu tai ne todėl, kad stokoju, nes išmokau būti patenkintas savo būkle. Esu patyręs ir skurdą, ir perteklių. Visa ko esu ragavęs: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis. Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina. (Filipiečiams 4:10-13)
Pasirodo, kad krikščioniškas gyvenimas iš esmės skiriasi nuo to, kurį mes gyvenome dar nepažinę Viešpaties. Dievo sumanymas mums, kad mes nesvajotume kiaurą dieną apie tai, kaip galėtume geriau gyventi, kad nemedituotume savo kančios, nedramatizuotume savo nesėkmių, sunkių gyvenimo aplinkybių, kančios ir skurdo. Lygiai taip pat, kad mes nepasiduotume apgaulingam sėkmės ir gerovės svaiguliui, kuris mus ūmiai ištinka iškart, kai tik patiriame sėkmę.
Kai stokojame, mes esame linkę užsidaryti savyje, gailėtis savęs, pykti ant aplinkinio pasaulio ir svajoti, trokšti turėti daugiau pinigų, praturtėti. Kai patiriame sėkmę, esame linkę išlaidauti, leisti pinigus nereikalingiems prabangos dalykams, malonumams, linkstame į kitus žiūrėti iš aukšto, tarytum savo pastangomis šią gerovę būtume sau pelnę.
Paulius pamoko per savo gyvenimo pavyzdį, kad krikščionys turi būti gabūs gyventi pakenčiant, jei reikia, skurdą, įveikiant, jei taip nutinka, gerovės ir pertekliaus atnešamus išmėginimus.
Esmė turi išlikti nepakitusi - mes, krikščionys, žinome, kas mes esame; žinome, ką darome; žinome, kam tarnaujame; žinome, kam esame pašaukti; žinome, kokia mūsų gyvenimo užduotis – visuose dalykuose pašlovinti Jėzų Kristų. Pauliaus nesustabdė skurdas ir perteklius skelbti Evangeliją, rūpintis bažnyčiomis bei stokojančiais žmonėmis Jeruzalėje.
Dieve, padėk, kad taip nutiktų ir mums!
Apaštalas sako, kad visuose šiuose gerovės ir skurdo “amerikietiškuose kalneliuose”, gyvenimo vingiuose ir išmėginimuose jam padeda tokia puiki krikščioniška dorybė kaip pasitenkinimas. Skurde ir pertekliuje. Kuklumas ir pasitenkinimas yra krikščioniško gyvenimo vertybė ir dorybė.
Pasitenkinimas vietoje aikštingo skundimosi. Pasitenkinimas mažesniu ir dosnumas vietoje godumo bei kaupimo. Pasitenkinimas ir dosnumas remiant Viešpaties misiją ir gailestingumo tarnystę. Štai krikščioniško gyvenimo gairės.
Sakysite: Šaunuolis esi, Pauliau! Tau pavyko! Dievas tau davė puikią dovaną! Deja, aš jos neturiu.
Tačiau apaštalas rašo: “Išmokau būti patenkintas savo būkle”. Pasirodo, Paulius turėjo išmokti pasitenkinti savo gyvenimo aplinkybėmis. Tai nebuvo duotybė gauta gimstant ar per atsivertimą, bet savybė, kuri išsiugdė kasdien sunkiose gyvenimo aplinkybėse ištikimai sekant Viešpatį.
Brangieji, Viešpats nepašaukė mūsų, kad brangų savo gyvenimo laiką skirtume mažiau reikšmingiems ar visai nereikšmingiems dalykams. Jei tik mes esame krikščionys, Jis mus atgimdė iš aukštybių, kad mūsų mintys ir širdis bei visas mūsų gyvenimas dar gyvenant žemėje būtų ten - aukštybėse, apmąstant Jo dorybes ir siekiant gyventi taip kaip moko Evangelija. Dievas nori, kad mes rūpintumės tais darbais, kuriuos Jis mums patikėjo. Pasitenkinimas savo būkle, kuklumas įvairiose gyvenimo aplinkybėse yra vienintelis būdas ir kelias mums šį tikslą pasiekti.