Rugpjūčio 28–31 d. Panevėžio evangelinės bažnyčios pastorius Ramūnas Jukna ir Vilniaus evangelinės bažnyčios šlovintojas Ričardas Daunoravičius jau antrą kartą vyko į Ukrainą – vežė humanitarinę pagalbą karo kapeliono, pastoriaus Genadijaus Mochnenko tarnystei. Kelionės įspūdžiais dalinasi Ramūnas ir Ričardas.
Ričardai, tai jau trečioji tavo kelionė į Ukrainą, vežant paramą ukrainiečiams. Kartu su Ramūnu vykote antrąjį kartą – vasaros pradžioje ir pabaigoje. Kuo skyrėsi šios kelionės?
Ričardas: Taip, pirmą kartą vykau kartu su Virgiu Gliucku, vežėme paramą į Zaporožės menonitų bažnyčią (kelionę koordinavo Laisvųjų krikščionių bažnyčia). Birželio mėnesį drauge su pastoriumi Ramūnu vežėme paramą į Ternopilio miestą. Parama buvo skirta pastoriaus, karo kapeliono iš Mariupolio Genadijaus Mochnenko tarnystei.
Ramūnas: Taip, vasaros pradžioje vykome į Lvivo sritį, Ternopilį, esantį 200 km nuo Lenkijos–Ukrainos sienos. Tuo metu ten nevyko intensyvūs mūšiai, buvo pakankamai ramu, atskrisdavo tik pavienės raketos. Šįkart vykome į Kyjivą, t. y. daugiau nei 500 km nuo Lenkijos–Ukrainos sienos. Važiuodami iš šiaurės vakarų pusės pravažiavome Borodianką, aplankėme Gostomelį, Bučą, Irpinę. Borodianka buvo pirmoji vieta, kur išvydome susprogdintus namus.
Vežėte paramą Genadijaus Mochnenko tarnystei. Pirmąjį kartą tai buvo humanitarinė parama nuo karo nukentėjusiems žmonėms, o šįkart ji buvo skirta kariaujantiems?
Ramūnas: Vežėme už mūsų bendrijos tikinčiųjų aukas nupirktą paramą Genadijaus Mochnenko kapelioniškai tarnystei, kurie padeda kariškiams, kurie, deja, neturi batų, šiltų rūbų, miegmaišių, pirštinių... Kariams trūksta ir maisto. Žinoma, ši tarnystė padeda ir civiliams žmonėms: veža sužeistuosius iš ten, kur greitoji pagalba jau nevažiuoja, aplanko ir padeda žmonėms, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių likę fronto linijoje, kartais juos evakuoja.
Ričardas: Kai mūsų koordinatoriaus Andrejaus Dudino Ramūnas užklausė, ko jiems reikėtų, jie pateikė konkrečių daiktų sąrašą – tai dujinės viryklėlės, miegmaišiai kariams, taktinės pirštinės, kuprinės, palapinsiaustės ir kt. Visa tai mes jiems ir nuvežėme.
Kaip susipažinote su Genadijumi Mochnenko?
Ramūnas: Su Genadijumi esu susitikęs tik vieną kartą, kai 2016 m. Genadijus su globotiniais dviračiais važiavo per Lietuvą (Genadijus Mochnenko yra įkūręs Labdaros paramos fondą Piligrimas ir dviračiais su globotiniais keliaudamas po pasaulį vykdė projektą „Pasaulis be našlaičių“ – red. past.). Tąkart jie važiavo pro Panevėžį, tad mes juos priėmėme, šiek tiek pabendravome. Daugiau mūsų keliai nebuvo susikirtę. Tačiau iš Ukrainos jį pažįstame geriausiai. Man labai artimas jo evangelinis mąstymas – padėti ne tik artimiesiems, bet ir kiekvienam kenčiančiam.
Vaizdai iš Kyjivo, Gostomelio ir Irpenės
Genadijus Mochnenko anksčiau tarnavo Mariupolyje, kuris buvo sunaikintas. Šiuo metu jie persikėlė arčiau Kyjivo?
Ramūnas: Mariupolis dabar okupuotas, 70–80 proc. jo sunaikinta. Pirmą karo dieną jie išvyko iš Mariupolio, nes po dviejų trijų dienų jau nebuvo galimybių iš ten išvažiuoti – vyko labai intensyvūs apšaudymai. Okupantų uždavinys – sugaudyti, likviduoti žmones, kurie priešinasi, yra organizuoti ir turi lyderystės dovaną, kurie turi imunitetą tai ideologijai. Tad pirmas taikinys – evangeliškos bendruomenės, jų lyderiai, nevyriausybinių organizacijų vadovai, politikai... Bažnyčios Mariupolyje nebėra, tikintieji išsklaidyti: moterys, vaikai – kas pabėgo į Vakarų Ukrainą ar užsienį, o turintieji drąsos tarnauti savanoriauja Zaporižioj, kur dabar yra pagrindinis jų sandėlis ir būstinė, o iš ten visa parama paskirstoma ir vežama pafrontėje gyvenantiems žmonėms ar kariams fronte.
Pirmąjį kartą jie mus pasitiko Lvive ir paėmė mūsų pirmą paramą Ternopilyje, dabar susitikome Kyjive.
Vykdami į Kyjivą, pakeliui aplankėte nusiaubtą Bučą, Irpinę...
Ramūnas: pačioje Ukrainoje įveikėme 1000 km (skaičiuojant pirmyn ir atgal), tai įspūdžiai labai skiriasi. Pirmos kelionės metu Lvive prie tiltų matėme vadinamųjų blokpostų, kur paruoštos barikados, vienur kitur buvo kariškių. Dabar tie blokpostai buvo daug dažnesni, patruliuoja kariškiai, kurie kartkartėmis paprašo dokumentų, patikrina, ką veži. Kartais tekdavo stoti kas 20 km.
Šįkart pamatėme susprogdintas vietas, kur vyko mūšiai, kur susprogdinti namai, degalinės, viadukai ir pan. Įvažiuojant į Borodianką, pamačiau gražų miesto riboženklį su didele vėliava, norėdamas nufotografuoti ir netikėtai kitoje gatvės pusėje pamačiau susprogdintus daugiabučius, biurų pastatus, kavinę, sugriautą daugiabučio dalį. Manėme, kad tokius vaizdus pamatysime vėliau... Ta karo realybė pribloškė.
Ričardas: Apvažiavome Gostomelį ir Bučą. Labai keista XXI a. žmogaus akimis matyti karą – susprogdintus namus, sušaudytas mašinas... Akys mato, bet protas nesuvokia... Važiavome keliu, kur vyko mūšiai, ir pamatėme tuos sugriautus namus... Abu su Ramūnu nutilome ir gal 15 minučių tylėjome... Tas vaizdas sukrečia...
Bučą būtų galima palyginti su Kairėnais ar Riešės gyvenviete Vilniaus rajone – vidutinių, prakutusių miestelėnų, verslininkų gyvenamieji rajonai, gal kiek prabangesni, negu kiti Kyjivo priemiesčiai. Tai, ką žmonės kūrė, statė, puoselėjo, – viskas susprogdinta, sudeginta, suniokota, sušaudyta... Sunku suprasti tai dariusių žmonių įsiūtį... Daug sugriautų namų, bet šalia išlikusiuose namuose gyvena žmonės... Mums bevaikštant Irpinėje, palei susprogdintus namus, praėjo vyresnio amžiaus žmogus, ant kupros besinešantis vaiką. Paklausėme, ar jis vietinis. Jis atsakė: „Taip, vietinis, nešu anūkę į mokslo metų pradžios šventę...“ Vaizdas toks siurrealistinis...
Skausmas, mirtis persipynę su gyvenimu...
Ričardas: Taip, dideli kontrastai. Žmonės toliau gyvena. Šalia griuvėsių jie stato, kuria savo ateitį. Matėme ir jau remontuojamus, atstatomus namus... Žmonės kuria savo ateitį – taip, kaip gali, kaip moka...
Ramūnas: Žmonės, su kuriais bendravome Ukrainoje, turi viltį. Jie nepabūgo šimtakilometrinių žudikų kolonų, neišsigando ir nesutriko, kai dangų užtemdė besileidžiantys kariniai sraigtasparniai su žudyti nusiteikusiais ir tam paruoštais smogikais. Vyrai puolė gintis. Supranti, kad jie turi drąsos, jie turi nuostatą, kurią mums sunku apčiuopti ir suprasti, tai tam tikra duotybė.
Savo trumpame filmuke rodau sugriautus namus, bet ir pastebimą viltį – šalia sugriauto daugiabučio namo žydi gėlės. Tai paguoda ir viltis, kad viską galima atstatyti. Ir mes norime turėti savo dalį, mes turime jiems padėti...
Kokie įspūdžiai pabuvojus sostinėje Kyjive?
Ramūnas: Kol įvažiavome į Kyjivą, pusvalandį prastovėjome ir kamštyje prasistumdėme, nes kiekvienas automobilis tikrinamas. Bet mieste daug žmonių – jie juda, perka, parduoda – gyvena... Mums atvažiavus nugriaudė griaustinis, tai kai kurie žmonės išsigando, bet paskui dėkojo Dievui, kad ne raketos nugriaudėjo, o tik griaustinis...
Su kokiomis mintimis grįžote namo?
Ričardas: Šios kelionės metu pats esi šiek tiek perkeičiamas: pamatai, kad mes, gyvenantys taikos sąlygomis, esame labai turtingi. Turime daug daiktų, mėgaujamės kelionėmis... Mes gyvename taikiame pasaulyje, kurio netemdo karas, ir nepatiriame tokios stokos, kurią patiria ukrainiečiai. Ten žmonės kovoja dėl savo gyvybės, o tu ieškai geriau apmokamo darbo... Ten žmonės tokių dalykų nebesvarsto, jie nori tiesiog išgyventi... Ir kai pamatai tą jų ryžtą kovoti, norisi jiems padėti, norisi dar labiau raginti žmones aukoti, nes jiems labai daug ko reikia... dešimt, šimtą kartų daugiau, nei mes nuvežėme. Poreikiai yra dideli. Ukrainos ekonomika stoja, aprūpinimas civiliams gyventojams tampa vis labiau problematiškas, ir mes, kaip krikščionys, kaip broliai, turime padėti stokojantiems. 68 psalmėje apie Dievą kalbama kaip apie našlaičių tėvą ir našlių globėją. Dievas neabejingas socialiniam neteisingumui, Jis stoja skriaudžiamųjų pusėn ir kovoja už juos. Jis įkvepia Mozę ir išveda vergovėj buvusią tautą į laisvę, paniekindamas faraono galybę, jo armiją ir stabus. Manau, kad Dievui svarbu teisingumas, ir tikiu, kad Jis kovoja drauge su ukrainiečiais.
Ramūnas: Man ši kelionė buvo aiškus liudijimas ir patvirtinimas, kad elgiamės teisingai ir turime tai tęsti. Nors mūsų indėlis gan nedidelis, bet labai reikalingas – dėl sąžinės, dėl teisumo, dėl mūsų pačių sielų ir dėl padrąsinimo jiems. Mūsų koordinatorius Andrejus labai gražiai pasakė: „Mano tėtis (Genadijus Mochnenko jį įsivaikino) sakydavo, kad Bažnyčia yra tai, kas gražiausia šioje žemėje. Su visomis ydomis, su visais keistuoliais, su į ją ateinančiais piktavaliais žmonėmis, visgi ji yra gražiausia šioje žemėje. Ir karas man tai tik įrodė. Kai pirmą karo dieną bėgome su šeima, su trijų mėnesių kūdikiu vykome visuomeniniu transportu. Zaporižioj, paskui Lvive mus priėmė broliai ir seserys – Bažnyčia. Vėliau žmona su dviem mažyliais išvyko į Ameriką, juos ir vėl priėmė Bažnyčios žmonės, tikintieji. Nepažįstami žmonės, tikintieji, skambina ir klausia, kuo padėti. Ir jūs parašėte visai netikėtai... Štai kaip veikia Kristaus Kūnas: Kristus pažadina impulsą, ir vieni Kūno nariai pradeda rūpintis kitais – taip apreiškiama Dievo šlovė.“ Taip Bažnyčia ir tampa Kristaus Kūnu – globojančiomis, besirūpinančiomis Kristaus rankomis. Man tai labai stipru, ir tai – didžiausia pamoka: mes turime būti, matyti, aukoti ir tarnauti.
Džiaugiamės, kad saugiai grįžote. Ar planuojate važiuoti dar kartą?
Ramūnas: Manau, kad dar neatlikome savo darbo iki galo... Dažnai mes žiūrime į save kaip į tuos, kuriems turi padėti, bet gal jau atėjo laikas, kai mes galime padėti kitiems?
Ričardas: Aš dar tikrai važiuosiu. Tiek, kiek reikės. Suvoki, kad jei ukrainiečiai nesustabdys, tik laiko klausimas, kada tos blogio ordos ateis iki mūsų. Todėl dar labiau norisi jiems padėti ir raginti žmones aukoti. Tai ne tik jų, bet ir mūsų kova. Jie daro savo dalį, mes turime padaryti savąją. Nors grįžti pavargęs ir atsigauti reikia dviejų trijų dienų, bet širdis dainuoja, jauti, kad atliktas prasmingas darbas. Mūsų parama nėra šimtatūkstantinė, bet Genadijus Mochnenko pats išsakė padėką, džiaugiasi ir dėkoja bažnyčioms. Aš tikiu, kad tai yra Dievo darbo dalis šiai dienai, ir tikiu, kad negalime sustoti, turime tęsti... iki pergalės. Labai didžiuojuosi bažnyčia, dėkoju, kad patikėjo ir išleido į tokią kelionę. Nuvežti šią humanitarinę pagalbą man buvo garbė. Smagu girdėti padėkos žodžius.
Dėkojame už pokalbį.
Kalbino Sonata Aleksandravičienė
Paimta iš www.evangelija.lt
Primename, kad vis dar galite aukoti ir taip paremti ukrainiečius:
Gavėjas: Panevėžio evangelinė bažnyčia
LT15 7044 0600 0278 3146