top of page
  • www.peb.lt

Nušvito šviesa

Pastorius Ramūnas Jukna


Kas patyrė vargą, tiems nebus tamsu. Seniau Zabulono žemė ir Neftalio žemė buvo paniekintos, bet ateity paežerio kraštas ir kraštas anapus Jordano, pagonių Galilėja, bus išaukštintas. Tauta, gyvenusi tamsybėje, išvydo didelę šviesą. Gyvenusiems mirties šešėlio krašte nušvito šviesa. Tu padauginai tautą ir suteikei jiems džiaugsmo. Jie džiaugiasi Tavo akivaizdoje, kaip džiaugiamasi pjūties metu arba dalijantis grobį. Tu sulaužei tautą slėgusį jungą, juos plakusią rykštę, jos prispaudėjo lazdą kaip Midjano dieną. Visų karių apavas ir krauju sutepti rūbai bus ugnimi sunaikinti. Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas. Ant jo peties viešpatavimas, jis bus vadinamas Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis. Jo viešpatavimas plėsis ir taikai nebus galo. Dovydo sostą ir jo karalystę jis sustiprins ir įtvirtins teisingumu ir teisybe per amžius. Kareivijų Viešpaties uolumas tai padarys (Izaijo 9, 1–7).

Jėzus Kristus yra Senojo Testamento pranašysčių išsipildymas. Jis yra šviesa esantiems tamsoje. Kristus suteikia viltį jos neturintiems. Viešpats išvaduoja ir atneša laisvę tiems, kurie Jį pažino ir kurie Jame pasiliko. Pažinti Jį reiškia pasinerti į nesibaigiančią džiaugsmo bendrystę. Kristus yra tikrasis Karalius ir šio pasaulio Viltis.


Will Stuart nuotrauka


Tokius vilties kupinus žodžius pranašas Izaijas užrašė beveik prieš tris tūkstančius metų. Tuomet Dievo tauta išgyveno vieną tamsiausių ir niūriausių savo istorijos laikotarpių. Kelis šimtus metų truko lėtas Dovydo ir Saliamono karalystės nykimo procesas. Tauta suskilo į dvi karalystes. Šiaurinė tautos dalis paliko Dievą, užmiršo savo istoriją, pamynė teisingumą, užgniaužė sąžinę, galiausiai prarado ir laisvę. Galingoji Asirijos imperija pavergė šiaurinį Izraelį: ištrėmė gyventojus, į pavergtas žemes atkėlė kitataučius su savo papročiais, tradicijomis ir dievais.

Judas ir Jeruzalė, kurioje gyveno ir tarnavo Izaijas, dar išlaikė trapius ryšius su Viešpačiu, tačiau labai pavojingai dreifavo stabų, sugriautų moralinių tiesų ir autoritetų jūroje. Jie išsaugojo laisvę ir nedidelę viltį ateičiai. Tačiau Rytuose, Šiaurėje ir Pietuose augančios grėsmingos imperijos kaip alkani vilkai žvelgė į nedidelį Pažadėtosios žemės lopinėlį.

Tokį sudėtingą laiką išgyvenančiai Dievo tautai pranašas Izaijas siunčia vilties ir būsimo atstatymo žinią. Tamsiausią beviltiškos grėsmės naktį kalbama apie įvykius, kurie pakeis istoriją: gims ypatingas Karalius, kuris visiems atneš šviesą, išvadavimą ir džiaugsmą.

Panašiu prietemos ir nevilties laikotarpiu gyvename ir mes. Jau beveik dešimt mėnesių Lietuvos pašonėje, Ukrainoje, vyksta įnirtingas karas. Infliacija, kainų augimas kelia nerimą, o neužtikrintumas rytojumi atima pasitikėjimą gyventi šiandien. Žmonės sutrikę ir puola į priklausomybes, depresiją bei neviltį. Nepasitikėjimas vienų kitais ir politinis susiskaldymas visuomenėje, rodos, pasiekė neregėtas aukštumas. Mums, gyvenantiems ir tarnaujantiems Lietuvoje, kaip niekada anksčiau reikalinga viltis dėl ateities.


Mesijas

Pirmieji žmonės, kurie klausėsi ir skaitė pranašo Izaijo žodžius, manė, kad jie išsipildys gana greitai, dar jų kartoje. Daugelis svarstė, kad šis ypatingas valdovas, pateptasis ir tautos vadovas yra karalius Ezekijas.

Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas. Ant jo peties viešpatavimas, jis bus vadinamas Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis. Jo viešpatavimas plėsis ir taikai nebus galo. Dovydo sostą ir jo karalystę jis sustiprins ir įtvirtins teisingumu ir teisybe peramžius. Kareivijų Viešpaties uolumas tai padarys (Izaijo 9, 6–7).

Kodėl jie taip manė? Dėl kelių svarbių priežasčių. Visų pirma, Ezekijas pats atsigręžė į Dievą ir visą tautą patraukė Jo link. Karalius buvo charizmatiška asmenybė, drąsus žmogus ir reformatorius. Tačiau visgi jo gyvenimo istorija patvirtino taisyklę, kad nė vienas žemiškasis karalius neatitinka tų aukštų kriterijų ir lūkesčių, kurie keliami mesianistiniam valdovui. Ezekijas padarė klaidų, nuodėmių. Todėl jo kartos žmonės taika ir sąlygine gerove džiaugėsi tik tol, kol buvo gyvas karalius. O po jo mirties pietinė Izraelio tautos dalis buvo užkariauta Babilono karaliaus Nebukadnecaro.


Autoriaus nuotrauka


Dievo tauta neišnyko, ji pasklido tremtyje. Tačiau žmonės ir toliau laukė ypatingo lyderio, kurį Dievas per pranašus pažadėjo savo tautai, kad jis išpildytų senovėje išsakytas pranašystes. Tai bus karalius – Mesijas. Išskirtinis Dievo pateptasis, kuris turės Dievo malonę (įgalinimą) išvaduoti tautą iš vargo ir tamsos. Jis atneš šviesą. Tamsa Šventajame Rašte nusako ne dienos ar metų laiką, bet nusigręžimą nuo Dievo, moralinį sugedimą, neklusnumą Kūrėjui. Tad pažadėtasis karalius žmones vėl sugrąžins pas Dievą.

Kas patyrė vargą, tiems nebus tamsu. Seniau Zabulono žemė ir Neftalio žemė buvo paniekintos, bet ateity paežerio kraštas ir kraštas anapus Jordano, pagonių Galilėja, bus išaukštintas. Tauta, gyvenusi tamsybėje, išvydo didelę šviesą. Gyvenusiems mirties šešėlio krašte nušvito šviesa (Izaijo 9, 1–2).

Pažvelkime, kokiais žodžiais apibūdinamas toks karalius – Mesijas.

Nuostabusis Patarėjas

Patarėjo titulą buvo pelnęs Juozapas, kuris, įkvėptas dieviškos išminties, iš pražūties nuo bado išgelbėjo visą Egiptą ir savo tėvo namus. Taip jis tapo senosios Egipto imperijos valdytoju, antruoju asmeniu po faraono. Pranašas Danielius taip pat turėjo tokį karaliaus patarėjo titulą ir Dievo duota išmintimi bei įžvalga padėjo karaliams valdyti Babiloną, o vėliau Medų Persų imperiją.

Nors jie buvo puikūs žmonės, turintys gerą išsilavinimą, nepriekaištingą reputaciją ir gyvenimo aprašymą, tačiau jų patirtys ir gebėjimai buvo riboti.

Kad ir kokios būtų gilios žemiškųjų patarėjų išminties įžvalgos, niekas negalėtų lygiuotis į tą, kuris yra Kūrėjo, tai yra, paties Dievo patarėjas. Tai dieviškas, savo išmintimi bet kokį žmogaus pažinimą ir gebėjimus pranokstantis Asmuo.

Kas išsėmė vandenis sauja ir išmatavo dangų sprindžiais? Kas žemės dulkes saiku seikėjo, pasvėrė kalnus ir kalvas svarstyklėmis? Kas nukreipė Viešpaties Dvasią ir buvo Jo patarėjas? Kas davė Jam patarimą, kas mokė Jį teisingumo ir pažinimo, kas parodė Jam supratimo kelią? (Izaijo 40, 12–14).

Galingasis Dievas

Jei graikai ir kitos pagoniškos tautos galėjo sau leisti žmogui priskirti dieviškas savybes ar net pavadinti jį dievu, tai žydai to niekuomet nebūtų darę. Tačiau pranašas rašo tiesiai ir atvirai – Tas, kuris išvaduos tautą, yra Dievas. Jo vardas – Jahvė.

Tuomet Izraelio ir Jokūbo namų likutis nebesirems juos nugalėjusiais, bet tiesoje vilsis Viešpačiu, Izraelio Šventuoju. Jokūbo likutis sugrįš prie galingojo Dievo (Izaijo 10, 20–21).

Štai čia turėtume dėti tašką, nes peržengiama riba, parodanti, kad kalbama ne apie žmogų, o apie patį Dievą. Jis išvaduos savo tautą. Jis ir tik Jis gali išvaduoti žmones ir įtvirtinti teisingumą.

Amžinasis Tėvas

Pranašas tęsia Mesijo apibūdinimą – Jis yra Tėvas. Šis apibūdinimas atskleidžia naują dimensiją. Pasirodo, įmanoma valdyti ne kaip tironui, bet kaip tėvui. Dievas yra ne tik beribis intelektas, neribota galia, bet ir rūpestingumo, globos ir atjautos šaltinis. Amžinasis Tėvas atskleidžia Dievo veikimą ir charakterį.

Tik Tu esi mūsų tėvas. Abraomas nepažįsta mūsų, Izraelis nieko nežino apie mus. Tu, Viešpatie, esi mūsų tėvas, mūsų atpirkėjas. Tavo vardas yra amžinas (Izaijo 63, 16).

Ramybės Kunigaikštis

Senasis pranašas, kalbėdamas apie ramybę, vartoja hebrajiškąjį žodį šalom, reiškiantį „ramybę, taiką“. Šis biblinės ramybės apibūdinimas reiškia daug daugiau nei tik trumpalaikė fiziologinė ar psichologinė nusiraminimo būsena.

Tu suteiksi tobulą ramybę tiems, kurie pasitiki Tavimi (Izaijo 26, 3).

Teisumo darbas bus taika, jo pasekmė – ramybė ir pasitikėjimas (Izaijo 32, 17).

Kokios gražios kalnuose kojos to, kuris atneša gerą žinią ir skelbia ramybę, kuris atneša linksmą naujieną, skelbia išgelbėjimą ir sako Sionui: „Tavo Dievas viešpatauja“ (Izaijo 52, 7).

Taip sako Viešpats: „Aš užliesiu ją ramybe kaip upe, tautų lobiai plauks į ją kaip neišsenkanti srovė. Jūs būsite kaip kūdikiai maitinami, ant rankų nešiojami ir supami ant jos kelių“ (Izaijo 66, 12).

Mesijo atneštas šalom (ramybė) nebus tik sielos išganymas, neva visa kita nėra svarbu. Atvirkščiai, Pateptasis Karalius sieks perkeisti, tai yra atpirkti, viską, kas yra nuodėmės sugriauta: žmogaus sielą, jo socialinį gyvenimą, fizinę būklę ir ekonominę gerovę. Karaliaus – Mesijo tikslas yra visiškas chaoso suvaldymas. Jis karaliaus amžinai, o savo karalystę įtvirtins ne sąmokslais ir klasta, bet teisumu ir teisingumu.

Jo viešpatavimas plėsis ir taikai nebus galo. Dovydo sostą ir jo karalystę jis sustiprins ir įtvirtins teisingumu ir teisybe per amžius. Kareivijų Viešpaties uolumas tai padarys (Izaijo 9, 7).

Jėzus

Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas (Izaijo 9, 6). Tai Kalėdų aprašymas, pranašystė apie Kristaus gimimą. Evangelistas Matas liudija: Viešpaties angelas <...> tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys Sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių“ (Mato 1, 20–21).

Evangelistas Matas taria tuos pačius žodžius kaip Senojo Testamento pranašai, kalbėdami apie ateisiančio Mesijo gimimą ir tarnystę. Pasirodo, Jėzus yra tikroji Šviesa, Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas ir Ramybės Kunigaikštis.

Jis atėjo kaip Kūdikis ir siekia išvaduoti Dievo tautą kaip Midjano dieną (Izaijo 9, 4). Primenama šlovinga istorija, kai Viešpats per Gedeoną išvadavo tautą iš juos engusių priešų. Nors Gedeonas pradžioje surinko 10 000 vyrų kariuomenę, bet, Dievo lieptas, sumažino ją iki 300 vyrų, kurie ir iškovojo lemiamą pergalę. Taip Viešpats parodė, kad kovos laimimos ne dėl kariuomenės dydžio.

Vienišas Kristus ant kryžiaus užnešė viso pasaulio nuodėmes. Ne kalaviju, ne kardu, ne angelų ir dangaus kariuomene, bet savo teisumu, klusnumu ir auka Jis įveikė priešus ir laimėjo didžiąją pergalę.

Džiaugsmas

Tu padauginai tautą ir suteikei jiems džiaugsmo. Jie džiaugiasi Tavo akivaizdoje, kaip džiaugiamasi pjūties metu arba dalijantis grobį (Izaijo 9, 3).

Žmogus džiaugiasi gavęs atlyginimą ar skaičiuodamas pelną, sverdamas žuvų laimikį ar sėkmingai įvykdęs projektą. Tėvai, sūpuodami gimusį kūdikį, trykšta dėkingu džiaugsmu ir palaima. Taip nesibaigiančio džiaugsmo prisipildys ir žmonės, kai savo gyvenime patirs Dievo aplankymą.

Kristui gimus Dievo angelai skelbė džiaugsmą kaimenes prižiūrintiems piemenims: Nebijokite! Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats – Kristus (Luko 2, 10–11). Šis džiaugsmas yra skirtas ne siaurai grupelei žmonių, bet visam pasauliui. Tiems, kurie laukė Atpirkėjo, ir tiems, kurie niekada apie Jį negirdėjo. Nes Jis yra tiek vienų, tiek ir kitų viltis.

Ką mums daryti?

Galbūt kas nors paklaus: „Hmm... juk niekas nepasikeitė po to, kai Jėzus gimė. Toliau vyksta karai, klesti skurdas ir korupcija, žmonės serga ir miršta. Kur žadėtoji taika ir ramybė? Greičiausiai Jis nėra Tas, apie kurį kalbėjo pranašai? Ar tai išvis įmanoma?“

Tai, kad Kristus yra tikrasis Mesijas, mus įtikinti turėtų Viešpaties gyvenimas ir Jo pasakyti žodžiai. Jis gyveno šventai ir nepadarė nuodėmės, Jo mirtis ant kryžiaus, kaip skelbia Raštai, yra mirtis už visų nuodėmes, kad neteisieji ir vilties netekusieji gautų atleidimą.

Pats Kristus skelbė: Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė! (Mato 4, 17). Tad Senojo Testamento pažadai, įskaitant pranašo Izaijo žodžius, pradėjo pildytis. Per Kristų žmonėms atsivėrė kelias pas Dievą. Tamsa prarado monopoliją. Kristus teikia nuodėmių atleidimą ir naują gyvenimą su Dievu visiems, kurie Jį patikės.

Tačiau Kristus savo pamokslais ir palyginimais mokiniams ir minioms nuolat kalbėjo, kad jie savo gyvenimus kurtų mąstydami apie teismo dieną. Krikščionybė moko, kad Kristaus karalystė jau atėjo ir yra tarp mūsų. Mes jau galime ragauti pirmuosius jos vaisius savo gyvenime. Mes galime patirti Dievo malonę ir Jo gerumą, pereiti iš dvasinės tamsos į šviesą. Tačiau iki galo Kristaus karalystė įsiviešpataus tuomet, kai Viešpats antrą kartą ateis į šią žemę. Šį antrąjį Jo atėjimą krikščionių Bažnyčia prisimena ir švenčia Advento metu.

Kaip mums asmeniškai reaguoti į Kristaus Karaliaus gimimą bei žinią apie Jo malonę? Atgailauti ir tikėti Evangelija – taip mokė pats Viešpats Jėzus. Mes galime ateiti pas Kristų ir Jį pagarbinti, kaip tai padarė evangelijose aprašyti piemenys laukuose ar išminčiai iš Rytų. Tai reiškia pažinti, įsiklausyti, skaityti Evangeliją. Garbinimas veda į pokytį.

Mes negalėsime Jo garbinti, jei nepriimsime žinios apie Kristų. Tačiau jei priimsime, neliksime tokie patys. Taip nutiko Simonui Petrui. Sutikusi Kristų buvo perkeista ir Marija Magdalietė. Samarietė moteris prie šulinio, muitininkas Zachiejus, fariziejus Saulius – visi jie sutiko Kristų. Visi jie Jį priėmė. Visi jie buvo perkeisti.

Tad kiekvieno, kuris ieško Kristaus ir siekia Jį atrasti, širdį tepripildo nesibaigiantis džiaugsmas. Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas! Išvadavimas, šviesa, taika ir ramybė atėjo pas mus.


#tikėtipatirtiirkeistis

#kasdiensuKristumi

#Panevėžioevangelinėbažnyčia

bottom of page