pastorius Ramūnas Jukna
Pusantrų metų trunkantis Rusijos karas prieš Ukrainą atvėrė ne tik Rusijos politikos, kultūros, ekonomikos, bet ir jos religijos kulisus. Diena iš dienos atsiveria vis aiškesnis ir ryškesnis vaizdas ir to vaizdo vidinė architektūra apie didįjį kaimyną. Jis šimtmečiais melavo, kankino, prievartavo ir visaip stengėsi pavergti aplink gyvenančias tautas.
Niekas kitas kaip ribinės situacijos, ypatingos įtampos ir streso būsenos, atveria tikruosius veidus, parodo giliausias intencijas, stipriausiai užmaskuotus motyvus. Taikos ir sąlyginės gerovės metu visa tai valingos apgaulės dėka galima nuslėpti. Bet kurį žmogų, kuris pamėgindavo apie tai kalbėti tiesiai ir atvirai, buvo patogu apšaukti paranoja sergančiu ligoniu arba kokia nors fobijos forma apkrėstu priešiškai nusiteikusiu asmeniu.
Apgaulingasis aktorius, paslėptas kraugerys ir prievartautojas žino, kad šioje gyvenimo scenoje jis turi nenustoti įtikinamai vaidinti, nepamiršti teksto, išlaikyti veidą ir scenos įvaizdį. Tik taip jis palaikys saviškius, lengvabūdžius į saviapgaulę linkusius, o ilgainiui paveiks ir net kiek skeptiškai ir atokiau nuo jo buvusius žmones. Jis gali paveikti net tuos, kurie, rodos, turėjo viską, kas buvo reikalinga, kad tiesa būtų suvokta ir melas atskleistas. Bet deja, apgaulės ir saviapgaulės gelmių labirintai tokie painūs, kad daugelis juose neranda išėjimo į dienos šviesą. Ypatingai lengvai juose pasiklysta tie, kurie linkę meluoti sau, kurti save pateisinančią “savo tiesą”, tikrovės imitaciją, “balto melo” sintetiką.
Tačiau kaip ir kiekvienas spektaklis, taip ir šis melo ir saviapgaulės performansas, turi pabaigą. Skaudūs tikrovės dygliai pradeda plėšyti apgaulės maišo siūles, kol galiausiai jį sudrasko į skutelius. Tuomet telieka tik dvi alternatyvos: skausmingai praregėti ir pripažinti tiesą arba galutinai paskęsti savo melo, netikros realybės ir beprotybės kliedesiuose.
Efektyviausiai iš melo ir saviapgaulės sapno pažadina krizės, stresinės situacijos ir radikalios permainos. Jos nulupa net geriausiai priklijuotas kaukes, tokias, kurios, rodos, jau biologiškai suaugę su aktoriaus veidu. Krizės sudaužo skrupulingai kurtus tikrovės pakaitalus ir juos sumala į miltus.
Vienos dienos Prigožino sukelta revoliucija Rusijoje atskleidė Rusijos valdžios melą, apgaulę, susiskaldymą, mirtiną vidinį priešiškumą ir “potiomkino” butaforinės vienybės trapumą. Po nepavykusio perversmo buvo paviešintos nuotraukos atskleidė “vagnerių” vado gyvenimo kulisus: grynųjų pinigų prikrautas dėžes, aukso luitus, pasų ir dokumentų pluoštus, krūvas perukų, prabangius namus ir… ir… tai, kas kiek nustebino, ikonomis išpuoštą maldos kambarį!?!
Nuotrauka iš www.pravda.com.ua
Pasirodo, Prigožinas, kriminalinių nusikaltėlių, samdinių, prievartautojų, kankintojų, žudikų, “kuvaldos” baudėjų vadas yra pamaldus žmogus. Nesueina? Negalima tuo patikėti? O jis krikščioniškomis stačiatikių ikonomis pasipuošė maldos kambarį. Kaip vertinti, nusikaltėlio ir samdomų žudikų kariuomenės vado pamaldumą? Ar gali toks pamaldumas būti pavadintas krikščionišku?
Pritarčiau Dmitrijaus Bykovo minčiai, kad Prigožino dievas neturi nieko bendro su krikščioniškuoju Dievu. “Vagneris” meldžiasi satanistiškam ir okultiniam dievui, o ne krikščionių Viešpačiui.
Žudikų būriams vadovaujantis žmogus yra dievo, kuriam meldžiasi tarnas. Tačiau jo dievas yra antikristas, o ne Kristus. Kristus atėjo gelbėti to, kas yra pražuvę, Jis yra Gerasis Ganytojas, kuris savo galvą guldo už tuos, kuriems tarnauja. O šis prievartą, kančias, žiaurumus ir mirtį skirtinguose žemynuose sėjęs žmogus yra Kristaus priešybė. Jis garbina dievą, tačiau tai godumo, imperinių ambicijų ir mamonos stabas. Ir nors jis savo okultinį stabą slepia po regimais rytų krikščionybės pavidalais, tačiau kruvinos netikro dievo iltys ir kanopos tiesiog bado akis.
Deja, daug žmonių tokią krikščionybės parodiją ir klastotę priima kaip tikrąjį krikščionybės veidą. Liūdna, bet net kai kurie krikščionys pradeda manyti, kad už kraugeriškų krikščionybės simboliais ir retorika pasipuošusių ir kraujo ištroškusių stabų pavidalų slypi biblinio Dievo valia ir specialus planas. Nemylėdami teologijos, o imperinės valstybės didybės idėją bei asmeninę gerovę mylėdami labiau nei Dievą ir artimą savo, jie nepažino Dievo ir Kristaus. Jie sumaišė šviesą su tamsa, balta su juoda. Patys būdami akli nusekė paskui aklus savo vadus.
Krikščionių Dievas įsikūnijo, tapo žmogumi, kad atpirktų savo priešus, juos pašauktų būti savo vaikais. Jėzus Kristus yra save atiduodantis ir dalijantis Dievas. Jis myli ir savo meile keičia kitus. Jis atmetė velnio gundymus tapti pirmos ar kokios kitos romos imperijos galva. Per savęs atsižadėjimą ir visus atperkančią kryžiaus kančią Jis buvo karūnuotas savo meilės karalystės karaliumi. Tie, kurie patikėjo Juo, ilgainiui tampa panašūs į tą, kurį pamilo ir garbina.