pastorius Ramūnas Jukna
Kančių apsuptas Jobas sulaukė savo draugų, kurie iš tolimų kraštų atvyko jo atjausti. Pamatę Jobo sielvartą, šie savaitę nepratarė nė žodžio. Galiausiai tylą nutraukė pats Jobas ilgu monologu išliedamas susikaupusį skausmo kartėlį ir prakeikdamas dieną, kurią jis gimė.
Atvykėliai draugai sukruto ir vienas po kito įsivėlė į ilgą ir priekabų pokalbį. Jie, kiek įmanydami, stengėsi šventeiviškai kalti Jobui į galvą, kad gyvenime viskas paprasta. Darai gerai - gausi gera. Nutiko bloga - ieškok konkrečios priežasties. Išvada taip pat paprasta. Jobai, kai tau sekėsi, reiškia laikeisi taisyklių, per daug nenusikaltai Dievui. Tačiau, jei tave užklupo tokios negandos kaip dabar, savaime aišku, kad čia slypi nuodėmė.
Tokia paprasta logika skamba patraukliai. Tačiau gyvenime ne viskas taip paprasta. Jobas niekaip negalėjo surasti konkrečios savo kaltės, kuri galėjo jį atvesti į dabartines kančias. Jobo knygos pradžioje aprašytas dangaus būtybių pasitarimas, dėl kurio ir įvyko visa Jobo istorija, buvo paslėptas nuo visų šios istorijos dalyvių.
Nuotrauka iš unsplash.com
Taigi Jobas, išklausęs savo draugų kalbas, pratrūko kaltinimais: “Jūs esate melo kalviai, niekam tikę gydytojai. Jei jūs tylėtumėte, tuo parodytumėte savo išmintį.” (Jobo 13:4-5). Jobas griežtai “išskalbė” iškalbingus savo draugus. Jie daugiažodžiavo, neturėjo atjautos. Jie nė nemėgino sudvejoti savo teiginių teisingumu. Jie teisūs savo pačių akyse. Bekalbėdami jie dar giliau įtikėjo savo teiginių teisingumu. Kaip sukamas varžtas jie vis giliau skverbėsi į tariamo tiesos pažinimo šerdį.
Kokia gili yra žmogaus prigimties audinio korozija. Kaip painiai melas yra įsiskverbęs į mūsų širdies motyvus. Kokį milžinšką poveikį mums, mūsų bendravimui, santykiams su kitais padaro nedidelis šališkumas, išankstinės nuostatos, priešiškumas. Šią melo kalbėjimo problemą, netikusios pagalbos teikimo ydą turėjo ne tik Jobo draugai, bet turime kiekvienas iš mūsų. Pranašas Izaijas regėjime išvydęs švento Dievo sostą sušuko: “Vargas man, aš esu žuvęs! Aš esu žmogus nešvariomis lūpomis ir gyvenu tarp žmonių nešvariomis lūpomis.” (Izaijo 6:5).
Bet yra viltis. Izaijo lūpos buvo apvalytos iš aukuro paimta žėruojančia anglimi, Jobo draugų melo kalbos buvo apvalytos Jobo paaukotų aukų krauju. Šiandien tavo ir mano melo žodžiai, netikusi paguoda ir apkalbos gali būti apvalytos Jėzaus Kristaus auka. Jis mirė ant kryžiaus, kad per Jo malonę, šiandien kiekvienas gautų nuodėmių atleidimą ir kiekvieno širdis būtų perkeista bei lūpos būtų apvalytos.