top of page

Kaip gundyčiau jauną žmogų, jei būčiau gundytojas

Writer: www.peb.lt
www.peb.lt
3 hours ago
3 min read

Svarsčiau, jei aš būčiau gundytojas, kokiais būdais aš gundyčiau jauną žmogų, ypatingai tą, kuris paliko savo bažnyčią, šeimą, miestą ir išvyko studijuoti į kitą miestą. Štai kelios mintys, kurios susidėjo į tekstą.


Pirmiausiai jaunam žmogui į širdį ir į protą įdiegčiau gilų suvokimą, kad pasaulis yra daug didesnis. Jis didesnis nei galėjo įsivaizduoti ir suprasti iki tol, nei jam vaizdavo tėvai, šeima, mokykla ir bažnyčia. O tas didesnis pasaulis turi nesuskaičiuojamai daugiau kelių, pasirinkimų ir gyvenimo būdų. Beje, jie ne tokie ir blogi kaip buvo kalbėta arba mėginta įtikinti.


Būdamas gundytojas visomis išgalėmis stengčiausi Dievą pavaizduoti kaip “gyvenimo būdo mokytoją”, emocinės gerovės konsultantą ir mentorių, kuris jokiu būdu negali nieko sakyti ar nurodyti, tik užduoti klausimus, mokyti išgirsti patį save. Tokio dievo galutinis tikslas turėtų būti tavo laimė ir išpildymas, tavo asmeninė gerovė ir savirealizacija.


Dievo žodį vaizduočiau kaip senų gerų sentencijų ir aliteracijų šaltinį (kad ir ką tai reikštų). Gyvenimas juda į priekį. Viskas yra plačiau. Įtikinčiau jauną žmogų, kad negalima Dievo žodyje visko suprasti tiesiogiai, paraidžiui, nes egzistuoja daugiau nei viena Rašto interpretacija, o kas dar svarbiau yra daugiau nei vienas šventraštis. Negalima būti kategorišku ir manyti, kad kažkas gali turėti tiesos monopolį.


Pastorius Ramūnas Jukna
Pastorius Ramūnas Jukna

Jauno žmogaus galvoje idealizuočiau universiteto dėstytojus, o jų apsiskaitymą siauroje srityje vaizduočiau kaip gnostikų iluminatus, tikrus apšviestuosius, išminties, tikro pažinimo guru, beydžius tikrojo pažinimo pranašus. Stengčiausi sužavėti juos dėstytojų iškalba, akinti juos jų apsirengimo stiliumi, net jei jie būtų apsirengę šlykščia Kinijos chunveibinų uniforma. Žadinčiau smalsumą dėl jų gyvenimo būdo, ypatingai jei jis iš esmės skiriasi nuo krikščioniškojo. Tuo pačiu metu sukelčiau gėdos jausmą dėl savo gyvenimo ir santykių su šeima ir artimaisiais paprastumo. Skatinčiau norą kaip įmanoma greičiau šį gėdos jausmą nusiplauti kokia nors ryškia ir visiems gerai matoma iniciacija į “didmiesčio” apšviestųjų bendruomenę.


Jei būčiau gundytojas, nuvertinčiau vietinę bažnyčią, vaizduočiau ją kaip kaimo klubą arba siaurų pažiūrų miestiečių savirealizacijos ratelį. Raginčiau daryti viską, kad bažnyčią jaunuolis stengtųsi paversti į savitarpio pagalbos grupę.


Jei jau žmogus liktų bažnyčioje, duočiau jam kaip įmanoma daugiau idėjų kaip reiktų pakeisti, atnaujinti ir reformuoti bažnyčią. Išvalyti ją nuo atsilikusio archajiško žargono, tekstų, sąvokų, kurios galėjo būti suprantamos ir vartojamos antikoje ar viduramžiais, tačiau moderniu laiku nebėra priimtinos. Kraujas, kryžius, nuodėmė, atpirkimas, atgaila, sekimas paskui Kristų per daug sudėtingos sąvokos ir kategorijos, kurios turėtų privalomai būti iš naujo permąstomos ir apibrėžiamos. Turi būti smerkiamas užtikrintas ir kategoriškas teologinis žinojimas, aklas klusnumas ortodoksijai ir tradicinei teologinei mokyklai. Tokia kritika ir netolerancija turėtų tapti naująja ortodoksija. O tai reikštų, kad tikėjimo bendruomenėje privalėtų įsivyrauti nuomonių įvairovė, begalinė laisvė interpretuoti Šventąjį Raštą, kuri abejonių migloje paskandintų bet kokį pažinimą.


Jei būčiau gundytojas, bažnyčios pastorių vaizduočiau kaip socialinio verslo vadovą, aktyvistą ar naivų altruistą, kuris gyvena besivadovaudamas atgyvenusiomis dogmomis ir praeitų epochų idėjomis. Bendravimą su juo laikyčiau pavojingu, todėl stengčiau kurti visus įmanomus bendravimo barjerus tarp jaunuolio ir pastoriaus. Stengčiausi jaunuolį laikyti saugiu atstumu  nuo pastoriaus, kad jokiu būdu neišsivystytų nuoširdus bendravimas tarp jų. Sukelčiau visus įmanomus trikdžius, kad tik nebūtų užduoti asmeniniai klausimai ir kalbama iš esmės.

Visomis išgalėmis drąsinčiau išsikovoti teisę ir taisyklę, kad bendraujant nebūtų lendama į privačias ir neliečiamas temas, kurių pastorius nevalėtų užduoti jaunam žmogui: apie romantines draugystes, apie draugijos, su kuriomis leidžiamas laikas, apie knygas, kurios skaitomos, apie pinigus, kur jie leidžiami, apie žmonės, kuriuos myli ir su kuo miega.


Jei tik būčiau gundytojas, įtikinėčiau jauną žmogų tikėjimą paversti išskirtinai privačiu ir labai intymiu dalyku, apie kurį kalbėti su niekuo nevalia, net ir su tikėjimo bendruomenės nariais. Niekas neturėtų drįsti apie tai klausinėti.


Šlovinimo giesmes paversčiau psichoterapiniu ar psichologinio palaikymo fonu. O krikščioniškas maldas - streso valdymo, kalbėjimo su savimi ir įsiklausymo į save metodika.


Krikščionybę vaizduočiau kaip savotiškai gražų, vaikystę menantį, nors kiek ir atavistinį, kalėdinio fono reliktą. Nors, tiesa, reikėtų pasakyti, didžiųjų metų švenčių reliktą. Juk kalba yra labai svarbi, kad nepasakytum kitiems įsitikinimams neujautraus dalyko.


Jei gundyčiau jauną žmogų, visomis išgalėmis stengčiausi jam atverti daug platesnį pasaulį, kuriame bažnyčia, krikščionybė, atpirkimas, sielos išganymas ir Kristus tebūtų nedidelis aguonos grūdelis ant didžiulio atradimų, pasirinkimų, kelių ir malonumų atradimo gyvenimo stalo. Daryčiau viską, kad tiesa apie Kristų ir teisingą krikščionišką gyvenimą būtų paslėpta.


Rašau su malda, kad mums ir mūsų vaikams pavyktų įžvelgti gundytojo kėslus ir su Dievo pagalba juos įveikti.


Pastorius Ramūnas Jukna


 
 
 

Comments


  • Facebook
  • YouTube
  • Instagram
  • Spotify

©2022 Panevėžio evangelinė bažnyčia

bottom of page