Išorinis klusnumo veiksmas

Naujasis Testamentas yra įkvėptas Dievo žodis. Jis moko tikinčiuosius būti reguliariais krikščioniškų pamaldų lankytojais ir aktyviais dalyviais (Hebrajams 10,25). Ir tai yra iššūkis krikščioniškai bendruomenei. Nes esame linkę būti vartotojais. Į krikščioniškus susirinkimus bei pamaldas turime polinkį ateiti kada ir kiek patinka.

Kai naujai Dievu patikėjęs žmogus pradeda reguliariai lankyti pamaldas, tai jau yra didelis pasiekimas. Nes jį kelis kartus per savaitę pasiekia Dievo žodis, jis girdi krikščioniškus padrąsinimus ir pamokymus. O tai suteikia galimybę neapleisti krikščioniško gyvenimo. Tačiau šiame etape prieš mus iškyla kita problema - aktyvus asmeninis dvasinis gyvenimas. O tai yra Šventojo rašto skaitymas, asmeninė malda, tarnystė Dievui, krikščioniškas gyvenimo būdas ir t.t.

Rodos, kai ilgainiui jau tai įtvirtinama krikščionio gyvenime, kai krikščioniškas gyvenimo būdas tampa kasdienybe, jau viskas atrodo gerai. Ko dar bereikia? Tačiau stiprus ir įprastas daugiau mažiau aktyvus religinis gyvenimas atveda į dar vieną labai subtilų iššūkį. Pasirodo, kad mūsų išorinis dalyvavimas pamaldose, aktyvus įsitraukimas į tarnavimus, gražus ir dūzgiantis religinis gyvenimas neužtikrina to, kad mūsų gyvenimas patinka Viešpačiui.

Ne dėl aukų barsiu tave – deginamąsias aukas visada man aukojai. Man nereikia veršio iš tavo tvarto nei ožio iš tavo bandos. Mano yra visi miškų žvėrys, gyvuliai ant tūkstančio kalvų. Pažįstu visus kalnų paukščius, ir laukiniai žvėrys yra mano žinioje. Jei alkanas būčiau, nesakyčiau tau, nes mano yra pasaulis ir visa, kas jame. Argi Aš valgysiu jaučių mėsą, argi gersiu ožių kraują? Aukok Dievui padėką ir ištesėk Aukščiausiajam įžadus.

Psalmės 50,8-14

Šiame tekste skaitome Aukščiausiojo priekaištą Dievo tautai. Nors ši ir vykdo Jo duotus priesakus kaip turi vykti pamaldos, kas turi būti atliekama, kai susirenka tikintieji. Nors visa, kas atliekama, yra be priekaištų ir gražu. Bet Dievui tai nepatinka. Kadangi šis tekstas yra iš Senojo Testamento, Dievas sako, kad Jam nereikia aukų, kraujo ir mėsos. Žmogiškai tai gali būti netgi labai įspūdinga, tačiau Dievui tai įspūdžio nedaro. Kalbant Naujojo Testamento žodžiais, mūsų pamaldos gali būti nudailintos, giesmių žodžiai ir pats šlovinimas išgražintas, pamokslai ir padrąsinimai, liudijimai, skaitiniai ir maldos iškilmingi, barantys ar besipiktinantys nedoraisiais (čia jau nuo skonio ir aplinkybių priklausančios detalės). Tačiau Viešpačiui tai gali nepatikti.

Dievas nori savo tautoje matyti ne išorinį klusnumo veiksmą, teisingai ar beveik teisingai atliktą darbą, pasakytą žodį ar nuneštą daiktą. Dievas būdamas Asmeniu ieško susitikimo su kitais asmenimis. Krikščioniško susirinkimo vieta, tai asmenų susitikimo vieta. Tai širdžių bendravimo, o ne vien teisingos ir tobulos liturgijos vieta. Visa turėtų tarnauti tam, kad pagautų žmogaus širdį ir kad joje įvyktų susitikimas su Dievu ir jį lydintis pasikeitimas.

Auka Dievui yra sudužusi dvasia; sudužusios ir nusižeminusios širdies Tu, Dieve, nepaniekinsi.

Psalmės 51,17

Dievas siekia paliesti žmogaus širdį.

Pasirodo, kad išorinis religinio klusnumo veiksmas gali slėpti pačias įvairiausias ir Dievui visai nepriimtinas širdies nuostatas. Jomis Jis gali net bjaurėtis. Mūsų lūpos gali veidmainiškai veblenti “teisingus” kitų užrašytus, o mūsų tik perskaitomus, giedamus ar cituojamus žodžius, kurie asmeniškai mums nieko nereiškia. Bažnyčios pamaldos gali tapti mūsų “teisingos” teologijos, tradicijos ar asmenybės pasirodymo vieta, o ne vieta, kurioje ieškome Dievo, maldos namais.

Dievas ieško mūsų esmės ir nori tikro mūsų susitikimo su Juo. Jis galimas tik tuo metu, kai mes nuolankiai save pavedame Jo žodžio autoritetui. Dievo žodis moko, kad tik toks susitikimas su Dievu yra tikras, keičiantis ir išliekantis. Dievo tauta, tai ne išoriniais požymiais, bet vidinėmis nuostatomis pasižymintys žmonės.

Nuotrauka iš thenivbible.com

Kaip visa tai skamba tau, mano skaitytojau? Ar tai skamba kaip priekaištas teologiški subalansuotam ir stipriam tarnavimui? Ar tai konfrontacija sutvarkytoms, gražioms ir apmąstytoms pamaldoms? Gal… bet nebūtinai.

Sutinku, kad kyla impulsas sviesti teologinį išprusimą ir tobulumo siekimą, pamaldų tvarką, jos apsvarstymus ir susitarimus pro langą. Taip, esame gundomi pasidaryti laisvais “širdies” religijos atstovais. Tačiau ne toks yra Dievo žodžio kvietimas.

Prisiminkime, kad visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir jis pats sau neprieštarauja. Dievas nori, kad Jo tauta rinktųsi tvarkingai ir teisingai ugdytų save Dievo malonės dovanomis. Susirinkimas svarbus. Dievo pažinimas (teologija) negali būti pervertinamas. Tvarkingumas yra Viešpaties mums įsakytas (1 Korintiečiams 14,40). Visi šie dalykai yra svarbūs įrankiai, kuriais Viešpats nori mums apreikšti save per savo Žodį ir pasiekti žmonių širdis.

Kai Dievo tauta nuolankiai klauso, tiria savo širdies pasirinkimus, persvarsto savo gyvenimą, kasdienybės praktikas, yra linkusi atsižadėti egoizmo, nuodėmingų ir Dievo žodžiui prieštaraujančių dalykų, tuomet ir įvyksta Dievo ir Jo tautos susitikimas.

Tai yra vienintelis kelias mums, krikščionims, kas kartą, kai ieškome Dievo asmeniškai ar bendrame susirinkime, Jo ieškoti nuoširdžiai, neveidmainiškai, atviromis rankomis ir atvira širdimi.

#kasdiensuKristumi

#tikėtipatirtiirkeistis

#Panevėžioevangelinėbažnyčia