pastorius Ramūnas Jukna
Kai patiriame kančią, kai ieškome tiesos, kai siekiame surasti gyvenimo prasmę, natūralu, mes gilinamės į save. Sąžiningas žvilgsnis į save, tai yra, savęs įvertinimas yra būtinas. Turime išdrįsti pažvelgti tiesai į akis, audituoti savo sąžinę, tirti savo veiksmų motyvus. Be šito liksime paviršutiniški, nepasieksime brandos.
Patriarchų laikais gyvenęs Jobas neteko viso savo turto, šeimos ir sveikatos. Kai šios nelaimės jį užgriuvo, jis pagarbino Dievą ir nutilo kančioje. Jobas tyrė save. Kas čia nutiko? Kodėl visa tai įvyko? Ką aš padariau ne taip? Ar tai bausmė? Jei tai bausmė, tuomet už ką, už kurią kaltę? Įtampa didėjo, nes Jobas nerado tos konkrečios kaltės.
Christopher Burns nuotrauka
Biblija kalba, kad Jobas buvo teisus vyras. Jis laikėsi Įstatymo, nors pats gyveno dar iki jo paskelbimo. Jis rūpinosi vargšais, atstumtaisiais, gerbė silpnesniųjų teises. Bet štai, nepamatuojamos kančios netikėtai užgriuvo jo pečius.
Sielą gniuždantys klausimai, į kuriuos nėra greitų, lengvų, aiškių atsakymų, kaip kokie painūs kalnų urvai, vedė vis gilyn ir gilyn, tolyn nuo dienos šviesos, tamsyn į akimi neįžvelgiamą realybę, į oro trūkstamą tvankumą. Savirefleksija turi savo ribas. Ji nesuteiks išganymo. Mes net neturime gebų iki galo tiksliai suvokti savo būklę, diagnozuoti savo sielos ligą, tuo labiau įsisąmoninimu perkeisti savo būseną, būtį ir gyvenimą.
Jobas nustojo leistis į savo sielos gelmes ir pareiškė: “Aš esu nekaltas. Bet nebenoriu pažinti savo sielos ir niekinu savo gyvybę. (Jobo knyga 9:21). Pakaks! Užtenka žvilgsnio į save. Suprato Jobas. Man reikia Dievo! Aš turiu išgirsti Tą, kuris mane sukūrė, kuris leido visa tam įvykti, kuris pažįsta mane ir savo sprendimu gali pabaigti mano kančią.
Jobas šaukėsi Dievo. Jis beldė į dangų. Skausme jis ieškojo Dievo, svarstymais kreipėsi į savo Kūrėją. Visomis jėgomis šaukėsi Dievo atpirkimo.
Nors Jobo kančia buvo didelė ir knyga aprašiusi jo išmėginimą ilga, tačiau šios vingiuotos ir sunkios Dievo paieškų kelionės gale apsireiškė Dievas. Dievas, kuris atsakė Jobui. Dievas, kuris pakėlė kenčiantį ir atgailaujantį. Dievas, kuris iš savo malonės atpirko silpną ir nuodėmingą žmogų.
Kančia mūsų neatpirks ir neišgelbės. Lygiai mūsų neišganys mūsų pastangos pažinti save bei pasikeisti patiems. Mums reikalinga daug didesnė ir viską labiau apimanti Dievo malonės jėga. Mums reikia Dievo.
Ačiū Dievui, kad per Kristų, Jo kančią (panašiai kaip Jobas, Kristus kentėjo ne už savo kaltes, bet už mūsų) ir prisikėlimą iš numirusių mes esame atpirkti. Jei tik patikėsim. Jei tik išpažinsim Jį savo Viešpačiu. Jei tik seksim paskui Jį.
Comments