Prisikėlimo vaikai
- www.peb.lt
- Apr 7
- 6 min read
pastorius Ramūnas Jukna
Prisikėlimo iš numirusiųjų viltis yra vienas iš esminių krikščionių įsitikinimų. Tikėjimas į Jėzų Kristų dovanoja nemirtingumo ir amžinojo gyvenimo viltį. Šią dovaną Viešpats Jėzus mums pelnė savo atperkančia mirtimi ant kryžiaus. Ji suteikiama visiems, kurie patikės Juo ir atgailaus. Velykos yra ne tik Jėzaus mirties ir Jo prisikėlimo šventė – ji gali tapti kiekvieno žmogaus dvasinio atgimimo švente.
Didžiosios savaitės pradžioje Jėzus įžengė į Jeruzalę. Atėjęs į šventyklą, Jis iš jos išvarė prekeivius ir pinigų keitėjus, o pats joje pasiliko ir ėmė mokyti Dievo žodžio. Pas Jėzų ateidavo įvairiausių žmonių, kurie Jį mėgino, provokavo, norėdami apkaltinti ir pražudyti. Trečiadienį prieš nukryžiavimą pas Jėzų atėjo sadukiejų atstovai. Jie Jėzui papasakojo keistą istoriją ir uždavė suktą klausimą, tikėdamiesi, kad šis jų pasisakymas paliks be žado iš provincijos atvykusį Mokytoją. Klausimas buvo apie mirusiųjų prisikėlimo viltį.
Paskaitykime istoriją: Pas Jį atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė: „Mokytojau, Mozė mums parašė: jei kieno brolis, turėdamas žmoną, mirtų bevaikis, tada jo brolis tegul veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių. Taigi buvo septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis. Ją vedė antrasis ir taip pat mirė bevaikis. Paskui ją vedė trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir jie mirė, nepalikdami vaikų. Po jų visų numirė ir ta moteris.Kurio gi žmona ji bus prisikėlime? Juk ji buvo visų septynių žmona!“ (Lk 20, 27–33).
Hmm… Įdomus pasakojimas. Gal net, sakytume, kraupokas, sunkiai suvokiamas XXI amžiaus žmogui. Kad geriau suprastume, tarkime keletą žodžių apie pačius sadukiejus. Kas jie? Sadukiejai buvo negausi, tačiau turtinga ir labai įtakinga religinė grupė, kurią sudarė kunigai. Jie tarnavo Jeruzalės šventykloje, kurią švenčių metu lankydavo šimtai tūkstančių piligrimų. Norėdami išlaikyti šią poziciją, jie turėjo įrodyti savo lojalumą Izraelį okupavusiai Romai. Sadukiejai, kaip rašo evangelistas Lukas, netikėjo mirusiųjų prisikėlimu, angelais, dvasiomis ir panašiais dalykais. O įkvėptu Dievo žodžiu jie telaikė pirmąsias penkias Šventojo Rašto knygas. Jie buvo laikomi didžiausiais Mozės Įstatymo žinovais ir autoritetais.
Sadukiejų pažiūros iš esmės skyrėsi nuo tuomet labai populiarių fariziejų mokymo. Fariziejai itin karštai tikėjo mirusiųjų prisikėlimu, amžina žmogaus siela, angelais ir pan. Jie tiek daug kalbėdavo apie mirusiųjų prisikėlimą, kad buvo prisimąstę pačių keisčiausių dalykų. Pavyzdžiui, jog mirusieji kelsis tais pačiais drabužiais, kuriais ir buvo palaidoti (jei tai būtų tiesa, vargas lietuviams prisikėlime, nes mes savuosius dažnai aprengiame ne itin kokybiškais drabužiais). Jie taip pat galvojo, kad prisikėlęs iš numirusių žmogus turės tas pačias fizines ydas ir sveikatos problemas (jei turi prastus dantis ar regėjimą, prisikėlimas nedaug pakeis situaciją). Dargi fariziejai svarstė, kad prisikėlę žmonės paveldės tą patį socialinį statusą, kurį turėjo šiame gyvenime. Jei turi didelę šeimą ir įtaką, toks būsi ir po prisikėlimo. Jei esi skurdžius ir vienišas, fariziejų manymu, deja, bet po prisikėlimo liksi toks pat. Sadukiejai susiriesdami juokdavosi iš tokių samprotavimų. Jie vieną po kitos kurdavo linksmas istorijas ir iki pykčio erzindavo savo oponentus, užduodami jiems juokingus klausimus.
Sadukiejai turėjo nesuvestų sąskaitų ir su Jėzumi. Iš Jeruzalės šventyklos išvaryti prekeiviai ir pinigų keitėjai buvo pagrindinis jų pajamų šaltinis, tad jie nekentė Jėzaus dėl to, kad prarado didelę metinių pajamų dalį. O Jėzus šventykloje kasdien mokė žmones. Tai buvo vertinama kaip pasikėsinimas į dvasinį kunigų autoritetą. Tad atėję pas Jėzų sadukiejai pateikė geriausiai sukurptą tragikomišką istoriją. Šia istorija jie siekė pašiepti prisikėlimo iš numirusiųjų idėją, o Jėzų prieš minią turėjo palikti be žado.
Senojo Testamento Įstatymas išties numatė, kad jei šeimos vyras vestų moterį ir jis mirtų taip ir nesusilaukęs vaikų, tai jo brolis privalėtų vesti mirusiojo žmoną. Tokiu būdu brolio vardas ir kraujo linija neišnyktų iš Dievo tautos. Sadukiejų papasakotoje istorijoje brolis veda moterį, tačiau miršta bevaikis. Po to ją veda antras, trečias ir taip visi septyni. Tiesiog juodojo humoro komedija. Manau, kad jau po antro ar trečio brolio mirties tėvai būtų siuntę likusius sūnus kur nors toliau už jūrų marių, kad apsaugotų juos nuo tos moters ir baisios lemties. Bet istorija baigiasi tuo, kad visi miršta taip ir nesusilaukę palikuonių, o galiausiai miršta ir pati moteris. (Norisi pasakyti: „Ačiū Dievui.“)
Taigi, rimtais veidais papasakoję komišką istoriją sadukiejai klausia Jėzaus: „Gerai, Tu tiki prisikėlimu. Tai kieno dabar žmona ji bus, kai prisikels?“ Paklausė ir turbūt pamanė: „Šachas ir matas Tau, Jėzau!“
Tačiau Jėzus nesutriko ir religiniams veidmainiams pateikė neįtikėtiną atsakymą: Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo jėgos (Mt 22, 29). Bac! Jėzus vienu sakiniu nutildo savo priešininkus. Viešpats sako, kad sadukiejai neišmano Raštų, nors žmonių akyse jie dėjosi didžiais šventraščio ekspertais. Žmonės kunigus laikė Dievo atstovais ir tarpininkais, tačiau Jėzus sako, kad jie nepažįsta Dievo jėgos.
Kalbėdamas toliau, Jėzus pateikė gražią pamoką apie gyvenimo prisikėlus tikrovę: Jėzus jiems atsakė: „Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti pasiekti aną pasaulį ir mirusiųjų prisikėlimą, tie neves ir netekės. Jie taip pat nebegalės ir mirti, nes, būdami prisikėlimo vaikai, bus lygūs angelams ir bus Dievo vaikai“ (Lk 20, 34–36).
Jėzus mokė, kad aname pasaulyje prisikėlimo vaikai arba, kitaip tariant, Dievo vaikai gyvens kitos kokybės gyvenimą nei šio pasaulio vaikai. Šį regimą pasaulį Dievas sukūrė su tikslu, kad žmonės jį pripildytų savo palikuonių. Kadangi mes esame mirtingi, tai palikuonių atsiradimas yra būtina sąlyga žmonijai išlikti ir užpildyti visą pasaulį. Jei nebus santuokos, nebus šeimos, ateinančios kartos išnyks, todėl santuoka bei vaikų gimimas yra būtina žmonijos išlikimo sąlyga.
Tačiau po prisikėlimo pasaulis bus kitoks. Nes Jėzus mokė, kad tie, kurie bus verti pasiekti aną pasaulį, gyvens kaip angelai. Mirties nebebus. Sunku įsivaizduoti, kaip viename pasaulyje drauge gyvens visos kartos. Žmogaus būtis nebebus baigtinė. Mirtis nenutrauks jo gyvenimo. Todėl prisikėlimo pasaulyje nebereikės reprodukcijos. Naujas pasaulis turės kitus tikslus. Nebereikės daugintis ir plėstis, nes gyvensime amžinai. Todėl nebereiks nei vesti, nei tekėti.
Kaip tai atrodys? Niekas nežino! Tačiau žinome, kad intymiausius mūsų priėmimo, buvimo drauge, priklausymo šeimai, bendruomenei ir vieni kitiems poreikius išpildys Kristus. Ne veltui Naujajame Testamente Kristus yra vadinamas Dievo tautos, tai yra Bažnyčios, Jaunikiu. Žmogiškos santuokos nebereikės. Mes būsime sutuokti su savo Dievu.
Ateinantis pasaulis bus atpirktas iš nuodėmės. Akimirką pamąstykime, kaip tai galėtų atrodyti. Mūsų kūnai nebebus veikiami nuodėmės silpnumo, ligų, senatvės ir mirties. Lygiai taip pat ir psichologinės mūsų savybės bus atnaujintos Kristuje – bus atpirktas mąstymas, atmintis, supratimas, pažinimas. Nuodėmė bus išrauta iš mūsų moralinio gyvenimo šerdies – mūsų gyvenimo netemdys ir mes nebebūsime tampomi vidinių gundymų, geismų, piktų ir gašlių troškimų, pykčio, pavydo, saviapgaulės, keršto ir kt. Nuodėmė bus išrauta ir iš mūsų socialinio gyvenimo: nebebus konkurencijos, kovos, aistrų, nuodėmingo varžymosi, pavydo.
Galėtume teigti, kad Jėzus sadukiejams sako: „Kalbėdami apie prisikėlimo gyvenimą, neturėtumėte stengtis jį sutalpinti į šio nuodėmingo ir riboto gyvenimo rėmus. Šis pasaulis yra praeinantis. Jis yra pasmerktas. Jis negali savyje talpinti prisikėlimo tikrovės ir realybės. Todėl tai tikrovei pasireikšti bus sukurta nauja žemė ir naujas dangus.“
Jėzus savo pasisakymą baigia šiais žodžiais: O kad mirusieji prisikels, nurodė ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina „Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu“. Taigi Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi Jam gyvena (Lk 20, 37–38). Sadukiejai tikėjo tik Mozės raštais, tad apie prisikėlimą Jėzus jiems paaiškino remdamasis tekstais iš Mozės knygų. Viešpats parodo, kad prisikėlimo žinia nėra tik vėliau gyvenusių pranašų idėja. Tai Dievo mintis, kurią Biblija skelbia nuo pat pradžių.
Mozė, ganydamas uošvio avis, dykumoje išvydo įspūdingą reginį – degė, bet nesudegė krūmas. Priartėjęs prie jo, jis išgirdo Dievo kreipimąsi. Dievas panoro Mozę pasiųsti išvaduoti savo tautiečių, kurie tuo metu kentėjo baisias kančias Egipte. Po ilgų ginčų ir atsikalbinėjimų Mozė paklausė Dievo, kokiu vardu Jį reiktų vadinti? Dievas atsakė, kad Jis yra Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas. Šie žydų tautos patriarchai gyveno prieš 400–500 metų iki šių įvykių. Dievas nesakė: „Aš buvau Abraomo, paskui Izaoko, dar vėliau Jokūbo, o dabar noriu būti tavo Dievas.“ Jis sako: „Aš Esu jų Dievas.“
Dievui jie visi yra gyvi. Jis yra gyvųjų, o ne mirusiųjų Dievas. Jis toks buvo tuomet – Mozės laikais, Dievas toks buvo Jėzaus laikais, Jis toks liko ir mūsų laikais. Kai kurie Jėzaus oponentai stebėjosi tokiu Jėzaus atsakymu: Mokytojau, Tu gerai pasakei! (Lk 20, 39).
Jėzus Kristus atėjo į šį pasaulį, kad atvertų žmonėms nemirtingumą, kad ano pasaulio tikrovė būtų mums pasiekiama per tikėjimą Evangelija. Ši dovana nėra pigi. Mūsų nuodėmingumas yra esminė kliūtis mums paveldėti Dievo karalystę ir prisikėlimą. Mes patys negalime būti verti prisikėlimo pasaulio. Tačiau per Velykas prisimename, kad Kristus mirė ant kryžiaus už viso pasaulio nuodėmes. Jis mirė už tave ir mane. Ir trečią dieną Jis prisikėlė. Nuo tada kiekvienas, kas Jį tiki ir atgailaudamas šaukiasi Jo vardo, bus išgelbėtas.
Ar tu tiki? Ar su atgaila klaupiesi prieš Jėzų? Ar trokšti per Jėzų Kristų tapti vertu pasiekti aną pasaulį ir mirusiųjų prisikėlimą? Viskas yra įmanoma tikinčiam į Jėzų!
Comments