Klausimas:
Yra žmogus, kurio mažas vaikas sunkiai susirgo. Jis stipriai meldėsi ir pasižadėjo, kad jei vaikas pasveiks, jis įsivaikins vaiką iš vaikų namų. Vaikas pasveiko. Tačiau žmogus savo pažado neįvykdė. Dabar tam vaikui ir kitiems vaikams vyksta blogi dalykai: sunkios, mirtinos ligos puola.
Kyla klausimas: Ar gali būti, kad Dievas taip elgiasi už neįvykdytą pažadą? Ar gali būti, kad tas žmogus pateikdamas tokį pasiūlymą iš tikro kalbėjosi ne su Dievu, o tą jo pasiūlymą priėmė kokia pikta dvasia? Ką tokiu atveju daryti?
Atsakymas:
Pirmiausia turėčiau pasakyti kaip moko Evangelija apie žmogaus ir Dievo santykius. Iš to plaukiant bus galima pasidaryti išvadas apie užduotą klausimą.
Taigi, krikščionybė moko, kad Dievas sukūrė šį pasaulį, įskaitant žmogų. Tai buvo gera ir Dievas tuo gerėjosi. Deja, mūsų protėviai maištingai peržengė Dievo nustatytas ribas ir tokiu būdu įsileido nuodėmę į savo gyvenimą ir visą pasaulį. Nuodėmė, kaip moko Biblija, yra visų ligų, nelaimių, mirties ir, svarbiausia, sugriautų santykių su Dievu priežastis.
Krikščionybė moko, kad visa, kas mes esame, kaip mąstome, planuojame, ką darome ir kaip elgiamės yra nuodėmės persunkta ir verta rūsčiausios Dievo bausmės ir mūsų pražūties. Ir mes patys nesame pajėgūs kaip nors situaciją pagerinti. Ačiū Dievui, kad Jis mūsų taip nepaliko, bet atsiuntė savo Sūnų Kristų, kad Jis taptų žmogumi, nugyventų teisiai (kaip nė vienam nepavyko), bet mirtų kaip baisiausias nusidėjėlis vietoje mūsų. Jis tapo “atpirkimo ožiu” už mūsų nuodėmes.
Nuostabiausia tai, kad dabar visiems, kurie tik patiki Kristumi ir pas Jį “ateina” (per maldą ir tikėjimo išpažinimą), Dievas atleidžia visas nuodėmes ir dovanoja naują gyvenimą – atstatytą ryšį su Savimi bei naują tapatybę Jame. Taip tampama krikščionimi – žmogus patiria Dievo gerumą, pradeda pažinti Dievą, mokosi naujai elgtis ir gyventi jau kaip Dievo sūnus arba dukra ir siekia visu savo gyvenimu pašlovinti Dievą.
Dabar prieikime prie atsakymo į klausimą. Sakyčiau, kad pats žmogus, būdamas sunkioje situacijoje, elgėsi neišmanydamas kaip Dievo nepažįstantis žmogus. Jis galvojo (o tai labai būdinga), kad jei jau padarysiu kažką gero, tai Dievas tikrai išklausys mano maldą. Savotiški mainai su Dievu. Tačiau tai yra pagoniškas, o ne krikščioniškas mąstymas. Nes viskas jau padaryta, kad Dievas mus išklausytų – paaukotas Jo Sūnus Jėzus. Todėl krikščionys meldžiasi, o kartais labai karštai ir su didžiule agonija, bet jie mokomi kliautis ne savo pažadais ir būsimais ar atliktais darbais, o vieninteliu Dievo Atpirkimo Darbu – Jėzumi.
Negalėčiau atsakyti, kam buvo melstasi ir kodėl sunkumai vėl tęsiasi. Aš neturiu tokio žinojimo. Viena, ką galiu pasakyti užtikrintai, kad joks vienas geras mūsų darbas (ir net milijonas darbų) mūsų neišgelbės nuo rūstybės, kuri ateina už mūsų nuodėmes. Tik Dievo malonė, kuri buvo suteikta per Jėzų.
Ką dabar daryti? Atsisakyti neišmanymo (migloto, instinktyvaus, prietaringo ir desperatiško mąstymo, kad daryk, ką nors, pažadėk viską, daryk bet ką, kad tik tai suveiktų ir gautum atsakymą) ir tikėti Kristumi. Jame yra nuodėmių atleidimas ne tik už mūsų neišpildytus pažadus, bet ir už piktus širdies sumanymus, baisius mūsų ištartus žodžius ir niekingus mūsų padarytus darbus, kuriuos esame padarę savo artimui bei Dievui. Kristuje yra atleidimas už visą tuščią ir beprasmį gyvenimą.
Tikėjimas į Viešpatį kviečia ne į vienkartinius mainus – aš Tau kokią nors auką ir gerą darbą, o Tu man tai, ko prašau. Taip neišeis. Tai nebus krikščioniška. Tai nebus iš Dievo. Krikščioniškas pasiūlymas – “Ateikite pas mane visi” (sako Jėzus). Ateiti pas Jėzų, reiškia ne tik ateiti pasiimti labdarą iš Jo, bet pasilikti ir būti su Juo, pasilikti su Juo iki mirusių prisikėlimo.
Ir visada, visada bendrystę su Kristumi lydės ramybė ir džiaugsmas. Kartais žodžiai ir pažinimas mums gali skambėti ne itin maloniai, net gali žeisti mūsų savimeilę, tačiau, jei patikėsime ir juos priimsime, Kristaus žodžiai visada atneš ramybę ir džiaugsmą, o ne paniką ir nežinomybę. Toks ir yra mano palinkėjimas.
Comments