pastorius Ramūnas Jukna
Vieną dieną sūnus grįžo iš mokyklos ir papasakojo nutikimą, kuris įvyko vienos pamokos metu. Jis pasakojo, kad mokytoja primygtinai sakė, kad visiems yra būtina per Vėlines eiti į kapines ir aplankyti artimųjų kapus.
Sūnus stengėsi pasakyti, nors iki galo ir neišdrįso, kad visgi tai nėra egzistencinė būtinybė. Tačiau po šio įvykio aš turėjau progą pakalbėti su sūnumi kaip gi mes, evangelikai, žiūrime į pareigą mirusiesiems ir į Vėlinių ir panašių švenčių šventimą.
Autoriaus nuotrauka
Kai pirmo amžiaus krikščionių bendruomenėse broliai ar seserys mirdavo, juos dažnai vadindavo užmigusiais. Visi karštai laukė Kristaus sugrįžimo ir jų brangių žmonių prisikėlimo iš numirusiųjų, tad melstis už mirusius niekas neketino, nes žinojo, kad mirusieji yra su Viešpačiu Jėzumi, Visagalio Dievo globoje. Juk Jėzus yra pasakęs, kad jų Dievas yra “Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’. Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų!“ (Mato 22:32). Nejau žmonės geriau pasirūpins mirusiais nei Dievas, kuris juos sukūrė, atpirko ir pašaukė atgal į savo globą?
Dievo žodis niekur nemoko, kad mes turėtume skirti ypatingą dėmesį mirusiems, melstis už juos, pergyventi dėl jų amžino likimo ir mėginti jį kaip nors paveikti. Gyvųjų pastangos pakeisti mirusiųjų pomirtinę būseną yra bergždžios, nes Raštas sako, “žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to – teismas,” (Hebrajams 9:27).
Krikščionys yra kviečiami vadovautis didžiuoju įsakymu: “Mylėk Dievą ir artimą savo” (Luko 10:27). Mūsų pareiga yra rūpintis gyvaisiais ir pasiekti juos per tarnystę bei Evangelijos skelbimą, kad šių gyvenimai keistųsi ir jie susitaikę su Kristumi gyventų tinkamą gyvenimą Dievo akyse.
Todėl savo sūnų mokau, kad mes turėtume skirti dėmesį gyviesiems: paslaugiai tarnauti, rūpintis, liudyti, taisyti, darbuotis draugėj ir t.t. Jei artimieji miršta, palydime kits kitą, sielvartaujame ir gedime, nepamirštame atminimo, tačiau vėl pakylame, kad tiems, kurie gyvi, meilės darbais liudytume Jėzaus Kristaus Evangeliją.
Comments