top of page
  • Writer's picturewww.peb.lt

Kodėl krikščionys turi dalyvauti laidotuvėse ir į jas vestis savo vaikus

pastorius Ramūnas Jukna


Mūsų kultūra keičiasi. Tie pokyčiai pasiekia visus mūsų gyvenimo aspektus. Mirties, mirimo, laidojimo ir gedėjimo įpročiai taip pat kinta. Kaip krikščionys mes neturėtume prisirišti prie vienų ar kitų kultūrinių laidojimo formų. Veikiau mirusio žmogaus palydėjimo ir gedėjimo procesus turėtume apmąstyti Dievo žodžio šviesoje.

 

Esu įsitikinęs, kad kol mirtis yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis, turime nebijoti su ja susidurti bei pamokyti savo vaikus bei bendruomenės narius kaip elgtis mirties akivaizdoje.


Autoriaus nuotrauka, Bedfordas, Jungtinė Karalystė.


Apaštalas Paulius rašė: “Aš nenoriu, kad jūs, broliai, liktumėte nežinioje dėl užmigusiųjų ir nusimintumėte kaip kiti, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus mirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo su Jėzumi, atves kartu su Juo. Ir tai jums sakome Viešpaties žodžiu, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų. Nes pats Viešpats nužengs iš dangaus, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, ir mirusieji Kristuje prisikels pirmiausia, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti į debesis susitikti su Viešpačiu ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu. Todėl guoskite vieni kitus šiais žodžiais.” (1 Tesalonikiečiams 4,13-18)

 

Išskirsiu penkias priežastis, kodėl krikščionys ir jų vaikai neturėtų vengti savo brolių ir seserų, artimųjų ir kitų žmonių laidotuvių.

 

Pirma. Krikščionių bendruomenė yra dvasinė šeima. Tai nėra tik graži frazė, kuri turi pakylėti sekmadieninę nuotaiką ir papuošti pamokslą. Jei tikime į Kristų, mes esame šeima. Dievas yra visų mūsų Tėvas, o mes esame broliai ir seserys.

Evangelija mus moko dalytis visu gyvenimu kaip šeimoje. Darbuotis ir ilsėtis. Mokytis ir sekti. Liūdėti ir džiaugtis. Gedėti ir guostis (Romiečiams 12,15).

 

Antra. Kai dalinamės skausmo duona, kai priimame kito sielvartą ir netektį, mes mokomės vienybės pamoką. Tuomet turėtų nebelikti nuostatos: Tik aš ir mano poreikiai. Bet pradedame mokytis: Tu ir tavo poreikiai. Mes ir mūsų poreikiai.

Niekas taip nestiprina vienybės pojūčio kaip paguoda ir pagalba nelaimės, skausmo ir kančios valandą. Tikruosius draugus ir brolius sutinkame būtent tuomet.

 

Trečia. Kai kartu palydime savo brolius ir seseris mes giedame giesmes, meldžiamės ir klausomės Evangelijos žodžio. Tai Dievo garbinimas ir Evangelijos skelbimas. 

Niekas neprilygs krikščioniškų giesmių giedojimui, kurį mes atliekame mirties akivaizdoje. Tik atsiskyrimo sielvartas gali įjungti “žemuosius mūsų sielos registrus” ir Evangelijos viltimi paguosti ir stiprinti mus.

Dievo sūnūs ir dukros žengia Jobo pėdomis pagarbindami Dievą net visko netekę.

Krikščionių bendruomenė per savo narių laidotuves gali drąsiai ir užtikrintai skelbti Evangelijos viltį tiems, kurie jos dar neturi, nešti Dievo ramybę tiems, kurie jos dar nepatyrė, liudyti Kristaus atpirkimą tiems, kurie prie jo dar neprisilietė.

 

Ketvirta. Laidotuvių metu skelbdami Evangelijos viltį, pirmiausia sau mes primename Evangelijos tiesą ir viltį - mirusiųjų prisikėlimą. Asmeniniu dalyvavimu mes praktikuojamės patys, mokome kitus bendruomenės narius ir vaikus kaip sielvartauja ir kuo mirties akivaizdoje viliasi krikščionys.

Pašaliniams ir ne krikščionims mes parodome, kad mūsų skelbimas nėra tik žodžiai ar tuščios frazės, bet tikras gyvenimas ir tikra viltis.

 

Penkta. Taip mes dalinamės paguoda. Tik Evangelija ir jos žinia mums atneša tikrą paguodą. Ne tą, kurią taip lengvai tuščiaviduriu balsu išgirsime sakydami: “viskas gerai”. Tai ne paguoda. Tai ne užuojauta. Tai tuščia viltis. O ji net ir nėra jokia viltis.

Tikrąją Evangelijos viltį mums suteikia iš mirties prisikėlusio Kristaus ir Jo apaštalų žodžiai. Mus sustiprina tvirtas tikėjimas bei krikščionių bendruomenė, kuri visą savo gyvenimą stato ne ant kintančios ir į save sutelktos kultūros pamato, bet ant Kristaus mokymo.

 

Broliai ir sesės, sekant paskui Kristų gyvenime ir mirtyje būkime kartu.

 

Commentaires


bottom of page