Ilgesingas meilės poreikis
- www.peb.lt
- Apr 1
- 3 min read
Updated: Apr 2
pastorius Ramūnas Jukna
Naršydamas internete atradau jautrų filmuką, kurį susuko ledo ritulio sirgalius. Jame užfiksuotas ledo ritulininkas per pertrauką mėginantis atnešti džiaugsmo vienai mergaitei. Ši, matyt, su tėvais atėjo palaikyti savo komandos. Sportininkas kelis kartus mėgino per stiklą permesti ledo ritulį jai. Tačiau aktyvesni vaikai (ir dar atkyvesni tėvai) laimikį pagriebdavo pirmi.
Galiausiai tik iš trečio karto atletas ritulį perdavė nuliūdusiai mergaitei. Menkniekis, tačiau mažajai ledo ritulio sirgalei jis suteikė tiek daug džiaugsmo.
Gražūs vaizdai. Tikros emocijos. Graži muzika. Geras vaizdo įrašas.
Kai pažiūrėjau, užkabino. Pažiūrėjau dar sykį. Paskui vaizdo įrašą persiunčiau šeimos nariams.
Pasigūglinau, kokia daina šiame trumpame filmuke. Pasirodo, tai ganėtinai nauja ir labai populiari Bruno Marso ir Lady Gagos daina “Die with a Smile” (Mirti su šypsena). Beveik 900 mln perklausų vien Youtube platformoje. Paklausiau. Graži melodija. Kabina. Tekstas irgi pusėtintas. Pasižiūrėjau vaizdo klipą - jis gagiškas. Neskirtas vaikams, bet ir nėra pats stipriausios iš šito žanro. Šeštojo dešimtmečio scenoje duetas su beksteidže grojančiais muzikantais “įrašinėja” savo dainą.
Romantiška daina mintyse “nenuša” į laukinę gamtą, į pasaulio kraštą, kuriame mylimieji džiaugiasi vienas kitu ir pasirengę sulaukti pasaulio pabaigos žvelgdami vienas kitam į akis. Jie gali ir mirti besišypsodami vienas antram.
Stipru. Atpažįstama. Patirta. Mes turime šį giluminį POREIKĮ mylėti ir būti mylimiems. Priklausyti kitam ir būti reikšmingiems. Mums reikia ryšio su kitu ir kitais, kurie būtų stipresni už viską, ką galime patirti gyvenime, net stipresni už patį gyvenimą.
Tačiau kaip tik tądien kasdienis skaitinys iš Šventojo Rašto buvo šis tekstas:
Jie visi [tikėjimo herojai] mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, bet iš tolo juos regėdami, buvo įsitikinę jais ir priėmė juos, išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir keleiviai. Kurie taip kalba, parodo, kad ieško tėvynės. Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal. Bet dabar jie siekė geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl Dievas nesigėdija vadintis jų Dievu: juk Jis paruošė jiems Miestą!
Hebrajams 11,13-16
Blaivinantis Šventojo Rašto žodis primena krikščioniško tikėjimo tiesą. Mes šioje žemėje esame svečiai ir keleiviai. Nors tikimės anapusybės patirčių - abipusės priklausomybės, priėmimo, besąlygiškumo, visa apimančio abipusio pasišventimo, jausmo, kuomet norime sustabdyti laimės akimirką amžiams, tačiau šis pasaulis mus visa to duoti nepajėgus. Tai ne šio pasaulio miesto, bet būsimo, Dievo paruošto miesto ilgesys.
Senovės šventieji mums tai liudija per savo gyvenimo pavyzdį ir Biblijos liudijimą. Dar kartą ir dar kartą krikščionybė mums skelbia žinią, kuri iš esmės priešinga mus supančiai kultūrai. Šiapusybė nepatenkins to giluminio mūsų POREIKIO. Ji teisingai identifikuoja jį. Tačiau sprendimas ir receptas netinkamas.
Vienintelis, kas gali šį POREIKĮ mumyse patenkinti yra Tas, kuris mus sukūrė. Tik Jis mus gali priimti, suprasti, mums pasišvęsti, būti su mumis, mus išlaikyti. Tik Jam teisinga pasišvęsti kaip vieninteliam, tikrajam, su amžinomis priesaikomis, su visu intelektualiniu ir emociniu turiniu.
Per tikėjimą į Jėzų ir atgailą mūsų nuodėmingumas yra atpirktas. Per Jį mes tampame priimtini Dievui, nes Jėzus tapo atmestas dėl mūsų nuodėmių ir mūsų nusikaltimų.
Taip, mes krikščionys ir nekrikščionys išgyvename žmogiško romantinio ryšio ir priėmimo poreikį. Evangelijos mokymas aiškiai apibrėžia, kad Dievas sukūrė santuoką tarp vyro ir moters, kurioje šis poreikis iš dalies yra patenkinamas. Mes džiaugiamės draugystės ir meilės dovana, kuri duota žmonėms. Tačiau net patys geriausi ir stipriausi santuokiniai ryšiai neišspręs to POREIKIO, kuris mumyse įdėtas. Mumyse visuomet liks tuštuma iki tos akimirkos, kol ją užpildys Kristus.
Comments