top of page
  • Writer's picturewww.peb.lt

Žmogus ar daiktas?

Pastorius Ramūnas Jukna


Kartą vakare per TV žinias pranešė naujieną apie avariją, į kurią pateko ugniagesių gelbėtojų automobilis. Jis vyko pagal iškvietimą, tačiau kelyje nesaugiai važiavęs kitas automobilis pastojo kelią ir kad nebūtų skaudžios kaktomūšos, gelbėtojų vairuotojas saviškį pasuko į kelkraštį. Todėl gelbėtojų automobilis trenkėsi į medį. Pagalbos reikėjo tiems, kas vyko gelbėti kitų.


Nuotrauka iš www.tv3.lt

Šį įvykį į TV kameras pakomentavo susikrimtęs ugniagesių vadovas. Jis trumpai nupasakojo įvykio aplinkybes ir apgailestavo, kad automobilis nepataisomai sugadintas. Žurnalistas dar pasiteiravo apie ugniagesius ar jie nenukentėjo. Vadas pridėjo, kad ten viskas gerai, jie gydosi, bus paleisti namo.


Žiūrėjau, klausiau ir atpažinau mąstymą, kad daiktas, ypatingai brangus ir ilgai lauktas daiktas, yra nepaprastai vertingas. Žmonių sveikata ir likimai yra antraeilis dalykas. Nesiekiu smerkti ugnegiasių vado, nes suprantu, kad technikos atnaujinimas, įrangos komplektavimas Lietuvos ugniagesiams yra sunkus ir alinantis darbas. Tačiau ausį ir širdį pervėrė klaiki mintis, kad žmonės mums mažiau vertingi nei daiktai.

Skaitydamas J.R.R. Tolkieno “Silmarilioną” pastebėjau vieną pasikartojimą. Autorius aprašo jo paties sukurto mitinio pasaulio atsiradimą ir pradžią. Kaip ainurai kūrė pasaulį, o elfai, nykštukai, vėliau ir žmonės kūrė savo civilizacijas - miestus, namus, bokštus, meno kūrinius, ginklus ir t.t. Tačiau jau nuo pat pradžių sukurto pasaulio grožį temdė ir naikino atsiradęs blogis. Piktasis Melkoras stegėsi viską trikdyti, o ilgainiui griauti ir žudyti.


Įdomi detalė, kad pasakodamas apie miestų, genčių, tautų ir civilizacijų žūtį Tolkienas niekada neapraudojo jų rankomis pagamintų kūrinių: namų, rūmų, miestų ar pan. Pasakotojo dėmesys visuomet buvo sutelktas priminti didvyrių narsą ir pasakoti likusių gyvųjų istoriją. Kaip jie elgėsi, kaip priėmė savo likimą, ką pasirinko ir kaip gyveno vėliau.

Nuotrauka iš www.wallpaperaccess.com


Tolkienas perteikia biblinę vertybę, kad žmogus yra svarbesnis už daiktus ir bet kokį paties sukurtą ar gamtoje rastą turtą. Didžiausią vertę turi tas, kuris gyvena ir kuria, o ne tai, kas yra sukurta ir padaryta. Gyvas žmogus yra Gyvojo Dievo atvaizdas ir pavidalas.


Jobas gindamasis nuo dvasinio ir fizinio skausmo sušuko Dievui: „Kas yra žmogus, kad jį laikai pagarboje ir kreipi į jį savo dėmesį?“ (‭‭Jobo knyga‬ ‭7‬,17). Biblija mums liudija, kad Dievas vertina žmogų, žvelgia į jį su pagarba. Nors jis ir puolęs, paveiktas nuodėmės bei yra silpnas, tačiau jis turi amžiną sielą. Todėl yra amžinos vertės. Be to Dievo sumanymu jis yra paskirtas būti šio pasaulio valdytoju.


Reiškinį, kai Dievo kūrinys tampa svarbesnis už patį Kūrėją, vadiname stabmeldyste. O kaip derėtų vadinti daiktų vertinimą labiau už pačius žmones? Tai ta pati stabmeldystė, žmogaus nudaiktinimas.


Krikščionys turėtų gręžtis nuo stabmeldystės, apšviesti jos įvairiausias formas Dievo pažinimu ir garbinti vieną Dievą ir Gelbėtoją Kristų. Lygiai taip pat krikščionys turėtų atsisakyti žmogaus nuvertinimo minties, kai daiktai, reiškiniai ar gamta yra vertinama labiau už žmogų.


Malda:

Viešpatie, apšviesk ir apvalyk mus, kad pažinę Tave gyventume Tau ir Tavo garbei. Taip pat pamokyk mus branginti ir mylėti žmones, kurie mums duoti šeimoje, bažnyčioje ir visuomenėje. Apvalyk mūsų akis, kad žmonėse regėtume Tavo atvaizdą ir įkvėpk mūsų širdis, kad mes jį mylėtume visomis jėgomis.


Comments


bottom of page