Psalmių knyga Šventąjame Rašte negali nustoti stebinti savo skaitytojų. Tai maldų, giesmių, raudų ir džiaugsmo odžių rinkinys. Savo atvirumu jos nuginkluoja ir kaip kvapus tepalas gydo mūsų sužeistas širdis.

55 psalmė yra Dovydo maldavimas, kuriuo jis kreipiasi į Dievą, kad šis išvaduotų jį nuo priešų. Tie priešai yra ne klasikiniai opozicijoje esantys asmenys, kurie nusiteikę kenkti ir siekti savo naudos kitų sąskaita. Ne, priešai, nuo kurių išvadavimo meldžia Dovydas, yra bendrai ir artimi bičiuliai. Tai žmonės, su kuriais karalius maloniai leisdavo laiką kartu ne bet kur, o einant į Dievo namus.

Šie “draugai” užgauliojo Dovydą. Tai buvo smurtininkai, žmonės, kurie pakelia ranką prieš tuos, kurie yra taikūs su jais. Šie žmonės prisiekia, tačiau savo duoto žodžio nesilaiko. Jie moka kalbėti gražiai, įtikinamai ir maloniai, tačiau jų motyvai smurtas ir karas, o jų veiksmai yra nukreipti net prieš draugus. Laikas tokių žmonių nepakeičia ir Dievo baimės jų širdyse neatsirado.

Dovydą tokia realybė varė iš proto: jis išgyveno nerimą, blaškėsi, baimė ir mirties siaubai jį aplankė. Jis priėjo ribą, kurią pakelti jam buvo beveik nebeįmanoma. Jis tenorėjo kaip paukštis pakilti ir išskristi, apsigyventi toli dykumoje, kur visos emocinių ir fizinių įtampų grėsmės jo nepasiektų.

Dovydas meldžiasi. Jis atvirai prieš savąjį Dievą apsvarsto tikrovę, kurioje yra. Jis apsisprendžia šauktis Dievo, nes Jis išgirs. Dievas gali pakeisti ir suardyti piktų žmonių planus. Jis gali pažeminti tuos, kurie nieko nebijo. Dovydas savo sunkumą atidavė Dievui, nes Viešpats gali palaikyti savo tarnus, kad šie nesvyruotų. Dovydo malda nėra paviršutiniška savipagalbos priemonė, jis į ateitį žiūri su optimistiniu pasitikėjimu: Tačiau aš pasitikėsiu Tavimi.

Šventojo Rašto atvirumas padrąsina mus:
– apsinuoginti prieš savo Dievą ir nebebijoti Dievui išpažinti savąsias baimes ir jų vardus,
– nustoti melstis šabloniškomis maldų klišėmis, o veikiau atverti savo tikrąją širdį, išsakyti tikrą, o ne parodomąjį, mūsų asmenybės turinį,
– išsivaduoti nuo visuomenėje vyraujančio “viskas gerai” kulto,
– nebijoti realybei, kad ir kokia ji sunki ir gniuždanti bebūtų, pažiūrėti į akis; Dievas yra didesnis,
– nepamiršti, kad ateitis mums yra palanki, jei mes esame Viešpatyje.