Buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas, žydų vyresnysis. Jis atėjo naktį pas Jėzų ir kreipėsi į Jį: „Rabi, mes žinome, kad esi mokytojas, atėjęs nuo Dievo, nes niekas negalėtų daryti tokių ženklų, kokius Tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo“. Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės“. Nikodemas paklausė: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas senas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir gimti?“ Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau tau: jums būtina gimti iš naujo. Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“ (Jn 3,1–8).

Naktinis Jėzaus pokalbis su žydų vyresniuoju Nikodemu apie dvasinį žmogaus atgimimą bei Dvasios veikimo principus yra svarbus šiandieninei bažnyčiai. Viešpats pabrėžia Šventosios Dvasios atliekamą darbą žmogaus atgimimo akimirką. Atgimimas neprivalo būti ypatingai jausmingas. Jis taip pat nėra tik žymesnių ar ryškesnių bažnyčios asmenų unikalus atsivertimo akcentas. Tai paties Dievo atliekama dvasinė žmogaus širdies transplantacija, kai asmuo yra Dievo perkeičiamas iš vidaus.

Kodėl svarbu kalbėti apie atgimimą?

Mes nežinome, ar visi mūsų bendruomenių tikintieji yra atgimę, ar ne. Kristus pasakė palyginimą apie kviečius ir rauges, kurios sudygsta tame pačiame lauke. Žemiškieji darbininkai pasisiūlė išravėti rauges, kad lauke augtų tik kviečiai,tačiau šeimininkas nenorėjo padaryti žalos kviečiams (per klaidą jie galėjo būti išrauti), tad iki pjūties meto lauke paliko augti rauges tarp kviečių. Žmogaus širdis yra slėpininga, pats žmogus iki galo jos nesupranta, tad mūsų bendruomenėse galime sutikti įvairių žmonių – ir Kristui pasišventusių, ir tik paviršutiniškai tikėjimu besidominčių.

Tad žodis apie atgimimą gali paskatinti tuos, kurie dvejoja savo atsivertimu, prašyti Dievo šios dovanos, melsti, kad Dievas juos atnaujintų ir atgimdytų, jog skelbiamas žodis brandintų tikrą biblinį tikėjimą bei pasišventimą Kristui. Kita vertus, tuos, kurie yra tikintieji, biblinis pamokymas gali paskatinti dar labiau branginti šią dangaus dovaną bei vertinti tai, ką Dievas jau atliko jų širdyse.

Svarbu pažymėti, kad mokymas apie atgimimą primena mums didžiąją malonės tiesą, kad išganymas, kuriuo mes džiaugiamės per Jėzų Kristų, yra Dievo dovana, o ne mūsų nuopelnas.Kaip gimęs į žemę žmogus mažai galėtų didžiuotis savo nuopelnais – kad gimė tam tikroje kultūroje, aplinkoje ir šeimoje,nes ne savo valia jam taipnutiko, – taip ir Dievo atgimdyti tikintieji suvokia, kad jų valia ir asmeniniai pasiekimai neturėjo nė menkiausios dalies patiriant atgimimą. Vienintelis dalykas, kurį padarė atgailaujantis nusidėjėlis, pasakė „taip“ Viešpačiui. Jis atsiprašė Dievo, priėmė atleidimą per Kristų ir paprašė Jo malonės naujam gyvenimui.

Misiologine prasme taip pat svarbu kalbėti apie atgimimą dėl mažiausiai dviejų priežasčių. Pirmiausia, Dievas nori atgimdyti ir perkeisti daugelio žmonių gyvenimus. Didysis Kristaus paliepimas yra skelbti Gerąją žinią „visam pasauliui“. Tad Dievas, kaip didysis Misionierius, nepasitenkina vien tuo, kad tik tikinčiųjų bendruomenėse esantys žmonės gali džiaugtis atgimimo dovana ir perkeistais gyvenimais. Jis nori, kad daugelio žmonių gyvenimai nuolat būtų paveikti Evangelijos žinios ir iš esmės pakeisti. Antras svarbus dalykas, kad tikrasis evangelijos poveikis yra Šventosios Dvasios veikimas žmogaus širdyje, kai žmonių širdys yra atnaujinamos ir gyvenimai keičiasi ne (vien) dėl išorinio tikinčiųjų liudijimo, veikimo, drąsinimo ir tarnavimo, bet ir dėl vidinio Šventosios Dvasios darbo žmogaus širdyje. Tad Šventojo Rašto tiesa apie atgimimą turėtų pasitarnauti kaip didžiulis įkvėpimas mums liudyti Evangeliją, nes žinome, kad Šventoji Dvasia atlieka svarbiausią darbą žmonių širdyse.

Atgimimo būtinybė

Po gražios, nuolankumą ir atvirumą demonstruojančios Nikodemo įžanginės kalbos, Viešpats tiesiai, be jokių užuominų ir atsiprašymų, išsako šiuos žodžius: Jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės. Nemanau, kad šiuos žodžius būtų galima suprasti kaip nemandagumą, veikiau kaip atvirą atsakymą į atvirą širdį. Tiesa yra štai kokia: siekiantys regėti Dievo karalystę ir norintys patirti Dievo išganymą žmonės turi būti atgimę iš naujo. Neatgimę žmonės, netikintys ir nepasišventę Jėzui Kristui, deja, yra pražuvę. Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas netiki Sūnumi – gyvenimo nematys: ant jo pasilieka Dievo rūstybė (Jn 3, 36).

Atgimimo būtinybė

Po gražios, nuolankumą ir atvirumą demonstruojančios Nikodemo įžanginės kalbos, Viešpats tiesiai, be jokių užuominų ir atsiprašymų, išsako šiuos žodžius: Jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės. Nemanau, kad šiuos žodžius būtų galima suprasti kaip nemandagumą, veikiau kaip atvirą atsakymą į atvirą širdį. Tiesa yra štai kokia: siekiantys regėti Dievo karalystę ir norintys patirti Dievo išganymą žmonės turi būti atgimę iš naujo. Neatgimę žmonės, netikintys ir nepasišventę Jėzui Kristui, deja, yra pražuvę. Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas netiki Sūnumi – gyvenimo nematys: ant jo pasilieka Dievo rūstybė (Jn 3, 36).

Viešpats atskleidžia, kad kūnas gali pagimdyti kūną, o dvasiai gimti reikalinga Dvasia. Dėl nuodėmingos iš Adomo paveldėtos prigimties į pasaulį gimęs kūdikis jau yra dvasiškai miręs ir Dievo akyse jam reikalingas atgimdymo stebuklas. Mumyse esanti nuodėmė per Adomo nuopuolį padarė mus netinkamus Dievo akyse. Tai ne tam tikros charakterio ydos ar padarytos klaidos, kurios netyčia pasitaiko mūsų gyvenime.Evangelija atskleidžia, kad mūsų dvasinis sugedimas yra visiškas, o ne dalinis. Dvasinė mirtis, kuri grėsė Adomui už jo neklusnumą Dievo įsakymams, įvyko iš karto, nors Adomas fiziškai gyveno dar daugelį metų.Dvasinė realybė yra tokia: nors mes ir pulsuojame fizine energija, tačiau dvasiškai esame mirę Dievo akyse.

Viešpats nori pakeisti žmones. Jis myli pasaulį. Dievui gaila pražuvusių ir dvasiškai mirusių žmonių, tad Jėzus Kristus ir atėjo į šį pasaulį dėl šio tikslo – perkeisti esamą situaciją ir atgimdyti žmonių dvasią. Kaip gimęs iš kūno turi kūną ir savo gimdytojus, taip ir gimęs iš Dvasios tampa Dievo vaiku.

Išgirsta tiesa pribloškė senyvą žydų mokytoją, nes jis buvo religingas žmogus: gerai pažino Raštus, išmanė istoriją bei liturgiją, gyveno griežtą ir teisų gyvenimą. Tačiau Kristus sako, kad Nikodemas nebuvo tinkamas dangaus karalystei ir jam buvo reikalingas esminis pasikeitimas. Pasirodo, jog yra įmanoma žmogui išmanyti religiją beiRaštus, teisingai atlikinėti religines pareigas ir apeigas, netgi intuityviai suvokti, kad Jėzus yra Dievo siųstasis, tačiau tuo pat metu būti neatgimusiu asmeniu. Religiniai veiksmai, ritualai nekeičia žmogaus širdies. Tik Dievas ją gali pakeisti. Dievo akimisžiūrint, neužtenka žmonėms būti „geriems“, religingiems, pamaldiems, „teisingai“ viską darantiems asmenimis, nes visa tai gali būti tik asmeninės pastangos įtikti Dievui ir pelnytis išganymą savo jėgomis. Žmonėms reikalingas radikalus perkeitimas, kurį gali atliktitik Dievas.

Kas mus atgimdo?

Pranašas Ezekielis, dar prieš šimtmečius iki Kristaus, kalbėjo apie senos sandoros trūkumus bei poreikį įsteigti naują sandorą (sutartį tarp Dievo ir žmogaus), išsakydamas šiuos žodžius: Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu kūno širdį(Ez36,26).Dievo žodis atskleidžia, kad paties žmogaus pastangos, religiniai ritualai, sakramentai, bažnyčios lankymas, religinis ar netgi biblinis išprusimas, gerų darbų darymas ir visa kita negali perkeisti žmogaus ir padaryti jo tinkamo Dievo akyse. Tik pats Dievas savo rankomis gali pakeisti žmogų. Nes čia reikalinga mirusios žmogaus dvasios transplantacija, kai iš krūtinės išimama akmeninė širdis ir įdedama kūniška, gyva.

Tad atgimimas yra antgamtinis paties Dievo darbas žmogaus širdyje. Visiškai nepriklausomas nuo žmogaus valios ar jėgų. Tai Šventosios Dvasios veiksmas. Ne veltui Kristus kalbėdamas naudoja vėjo metaforą, nes graikų kalboje dvasia ir vėjas yra vienas ir tas pats žodis – pneuma.Mes negalime nusakyti vėjo, parodyti jo pradžios ir pabaigos, o mieste netgi sunku nustatyti jo kryptį, nes pastatų labirintuose skersvėjai įgauna pačias netikėčiausias kryptis, mes negalime vėjo kontroliuoti. Tačiau visi neginčijamai matome vėjo pasekmes – plevėsuojančias vėliavas, siūbuojamus medžius, o kartais ir stipraus vėjo sukeltą chaosą. Taip lygiai ir su Dvasia, mes jos apčiuopti jutiminiais receptoriais negalime, neturime gebėjimų ja manipuliuoti ir jos paveikti, tačiau matome žmonių perkeistas širdis, pakeistus gyvenimus, darbus, kuriuos atlieka tikintieji. Mes galime pamatyti Dvasios pasireiškimo vaisius.

Kas įvyksta atgimusio žmogaus širdyje?

Kaip teigia baptistų pastorius JohnasPiperis, atgimę žmonės turi aiškų supratimą, ką Viešpats padarė dėl jų. Tokie žmonės džiaugiasi bendryste su Dievu ir turi gilų įsitikinimą (užtikrintumą), kad Dievas yra jų Tėvas. Jis nebėra baisus tironas, bejausmė kosminė jėga ar didysis X failas, neįmenamoji mįslė. Dievas yra Tėvas, kuris myli, rūpinasi ir globoja. Kaip su žemiškaisiais tėvais vaikus sieja nepertraukiami ryšiai, taip ir su dangiškuoju Tėvu jungia dvasiniai saitai.Atgimę žmonės brangina Dievo asmenį bei Jo žodį labiau nei bet kada gyvenime iki tol. Visa, kas kyla iš Dievo ir susiję su Juo, įgauna naujas vertes ir reikšmes. Ir tuo pat metu atgimimas skatina religinės veidmainystės atsižadėjimą, nes nebereikia savo pastangomis (kurios dažnai būna padailintos ir pritemptos) pelnytis Dievo palankumo. Žmonės atsiveria Dievo malonei ir kaip vaikai šeimojeją natūraliai priima. Atgimę žmonės yra įkvėpti drąsiai,su meileir pasiaukojimu tarnauti Kristui.

Ką mums daryti?

Šventojo Rašto tiesa apie atgimimą turėtų įkvėpti ir padrąsinti mus skelbti Gerąją žinią pasauliui – žmonėms, kurie mus supa. Ne mes esame šio skelbimo centre. Ne mes turime spindėti visomis spektro spalvomis ir priversti kitus žavėtis mūsų šventumu, išprusimu, pasiekimais ir t.t. Ne mes keičiame žmones ir jų gyvenimus. Tik Kristus. Tik per savo Šventosios Dvasios veikimą Dievas paima ir perkeičia žmonių gyvenimus, įdeda į juos meilę Dievui ir artimui. Tad mes nuolankiai turime vykdyti Didįjį Paliepimą – skelbti išganymo žinią (Mt28,18–20). Mums belieka melsti, kad Dievas savo Šventąja Dvasia prisiliestų prie žmonių ir pakeistų gyvenimus, ir pasitikėti, kad Jis tai padarys. Ne mes keičiame žmonių gyvenimus, bet Jis.

Galiausiai apaštalas Petras tikinčiuosius drąsina sakydamas:Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir amžinai pasiliekančiu Dievo žodžiu. Mat „kiekvienas kūnas – tartum žolynas, ir visa žmogaus garbė tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir jo žiedas nubyra, bet Viešpaties žodis išlieka per amžius“. Toks yra jums paskelbtas Evangelijos žodis (1 Pt 1, 23–25).Tad mes turime pasitikėti, kad, kai mes ištikimai skelbiame Dievo žodį, jis turi galios ir paveikumą perkeisti žmonių gyvenimus, juos atgimdant.

Mano liudijimas

Norėčiau trumpai pasidalinti savo atgimimo istorija. Aš augau šeimoje, kurioje nebuvo kalbama apie tikėjimą (visai kitaip, nei skaitėme Nikodemo istorijoje). Tad mano religinis išprusimas atspindėjo sovietmečio pabaigos epochą. Neturėjau jokio supratimo apie krikščionybę ir Dievą. Težinojau keletą ateistinių klišių apie tai, kaip tikėjimas išnaudoja darbo liaudį ir kad niekada niekas neįrodė Dievo buvimo. Tačiau mūsų tautai vos atgavus nepriklausomybę, aš susidūriau su krikščionybe kino teatre žiūrėdamas filmą „Jėzus“. Nors su draugu į šį filmą atėjome tikėdamiesi pramogos ir ketindami linksmai praleisti laiką, filmas man padarė didžiulį įspūdį, perkeitė mano požiūrį į tikėjimą bei Kristaus asmenį. Tai buvo svarbus pokytis mano gyvenime, nes pradėjau melstis Dievui ir bendrauti su Juo. Tačiau ilgainiui mano gyvenimas judėjo įprastine vaga, aš gyvenau kaip ir anksčiau, nors savo širdy jaučiau priekaištus dėl neteisingų poelgių, išgyvenau jausmą, kad vienu metu einu dviem skirtingaiskeliais. Suvokiau, kad man reikia padaryti sprendimą: arba priimti Kristų ir tapti krikščionimi ir Dievo žodžio mokymą priimti už gryną pinigą arba Evangelijos pasakojimą užmiršti ir gyventi taip, tarytum Dievo nebūtų. Aš visgi ryžausi pirmajam pasirinkimui. Atvykęs į evangelinės bažnyčios susirinkimą meldžiausi su pastoriumi ir mano gyvenimas buvo perkeistas. Širdyje įvyko esminiai pokyčiai – Dievas tapo artimas, suprantamas, Jo žodis tapo mielas ir įtraukiantis. Tai pakeitė mano gyvenimo kryptį.

Malda

Kviečiu drauge pasimelsti:
Dieve, prašau atleisk man už mano nuodėmes ir neteisumą. Atleisk už nuodėmes, kurias padariau savo širdyje mąstydamas pikta. Atleisk už netinkamus žodžius bei nuodėmingus darbus, kuriuos padariau. Dėkoju tau už Jėzų Kristų, kuris atidavė savo gyvybę ant kryžiaus už mane. Prašau, savo Šventąja Dvasia atnaujink mane, sukurk manyje naują širdį, kuria gebėčiau mylėti Tave bei mane supančius žmones. Prašau per Jėzų Kristų. Amen.

Ramūnas Jukna.